Suprasti kokią nors visuomenę reiškia ne tik žinoti jos atvirai deklaruojamas taisykles. Reikia mokėti jas taikyti: kada jų laikytis, kada pažeisti, kada reikia atsisakyti pasiūlymo ir kada esame priversti kažką daryti, bet turime apsimesti, kad darome tai laisva valia.
Apsvarstykime, pavyzdžiui, pasiūlymų, kuriuos privalu atmesti, paradoksą. Kai turtingas dėdė mane pakviečia į restoraną, abu žinome, kad sąskaitą apmokės jis, bet aš vis tiek turiu pasiūlyti mokėti per pusę – tik įsivaizduokite, kaip aš nustebčiau, jei mano dėdė į tai atsakytų: „Gerai, tada tu mokėk!“
Panaši problema buvo iškilusi chaotiškais posovietiniais metais Boriso Jelcino Rusijoje. Nors įstatymus visi žinojo – jie buvo mažai pasikeitę nuo Sovietų Sąjungos laikų – sudėtingas implicitinių, nerašytų taisyklių tinklas, kuris palaikė visą socialinę tvarką, visiškai suiro.
Jei Sovietų Sąjungoje norėjai geresnės palatos ligoninėje arba naujo buto, jei turėjai skundą valdžiai, gavai šaukimą į teismą ar norėjai savo vaiką prastumti į prestižinę mokyklą – žinojai nerašytas taisykles. Supratai, į ką kreiptis ir ką papirkti, ką galima ir ko nevalia daryti.
Žlugus sovietų galiai, vienas labiausiai gniuždančių dalykų eilinių piliečių kasdieniame gyvenime buvo tai, kad šios nerašytos taisyklės pakibo ore. Žmonės paprasčiausiai nežinojo, kaip elgtis su formaliais įstatymais, į ką galima nekreipti dėmesio, kur padės kyšis.
Žlugus sovietų galiai, vienas labiausiai gniuždančių dalykų eilinių piliečių kasdieniame gyvenime buvo tai, kad šios nerašytos taisyklės pakibo ore.
Žmonės paprasčiausiai nežinojo, kaip elgtis su formaliais įstatymais, į ką galima nekreipti dėmesio, kur padės kyšis. (Viena iš organizuoto nusikalstamumo funkcijų tuo metu buvo parūpinti tokį legalumo pakaitalą. Jei buvai smulkus verslininkas ir turėjai įsiskolinusį klientą, kreipdavaisi į savo mafijos „stogą“, kuris pasirūpindavo šia problema, nes teisinė sistema to nesugebėjo.)
V.Putino režimas iš dalies stabilizavo visuomenę iš naujo įtvirtindamas skaidrumą šiose nerašytose taisyklėse. Dabar žmonės vėl daugmaž supranta sudėtingą socialinių sąveikų voratinklį.
Tarptautinėje politikoje mes šio etapo dar nepasiekėme. Dešimtajame dešimtmetyje santykius tarp galingųjų Vakarų valstybių ir Rusijos reguliavo tylus paktas. Vakarai Rusiją traktavo kaip pasaulio galybę, bet tik su sąlyga, kad ji nesielgs kaip tokia.
Tačiau kas būtų, jei žmogus, kuriam pateikiamas toks pasiūlymas, kurį privalu atmesti, jį priimtų? Kas nutiktų, jei Rusija staiga pradėtų elgtis kaip pasaulio galybė? Tokia situacija būtų katastrofiška ir suardytų visą egzistuojančių santykių audinį – kas ir nutiko prieš penkerius metus Gruzijoje. Rusija, kuriai nusibodo tiesiog būti traktuojamai kaip pasaulio galybė, ėmė elgtis kaip tokia.
Kodėl tai nutiko? „Amerikos šimtmetis“ baigėsi ir prasidėjo laikotarpis, kai formuojasi daugybė globaliojo kapitalizmo centrų. JAV, Europoje, Kinijoje ir galbūt taip pat Lotynų Amerikoje susiformavo kapitalistinės sistemos su savo specifiniais bruožais: JAV atstovauja neoliberaliajam kapitalizmui, Europa – tam, kas liko iš gerovės valstybės, Kinija – autoritariniam kapitalizmui, Lotynų Amerika – populistiniam kapitalizmui.
Žlugus JAV bandymui įsitvirtinti kaip vienintelei pasaulio galybei – kaip pasaulio policininkui – atsirado poreikis sukurti taisykles, kaip šie lokalūs centrai turėtų derinti konfliktuojančius savo interesus.
JAV atstovauja neoliberaliajam kapitalizmui, Europa – tam, kas liko iš gerovės valstybės, Kinija – autoritariškajam kapitalizmui, Lotynų Amerika – pupulistiniam kapitalizmui.
Štai kodėl mūsų laikai gali būti pavojingesni nei atrodo.
Šaltojo karo laikais tarptautinės elgesio taisyklės buvo aiškios, o jas garantavo pasaulio supergalybių „abipusiai užtikrintos destrukcijos“ doktrina.
Kai Sovietų Sąjunga pažeidė šias nerašytas taisykles ir įsiveržė į Afganistaną, už šį pažeidimą brangiai sumokėjo. Afganistano karas buvo jos galo pradžia.
Šiandien senosios ir naujos supergalybės tikrina viena kitos kantrybę, bandydamos primesti savo taisykles, eksperimentuoja per „įgaliotinius“ – kitas, mažesnes tautas ir valstybes.
Karlas Popperis kažkada gyrė mokslinį hipotezių tikrinimo metodą, sakydamas, kad tokiu būdu leidžiama mirti hipotezėms, o ne mums patiems. Šiandienos bandymuose nukenčia mažos tautos vietoje didelių – pirmiausia Gruzija, o dabar Ukraina.
Nors oficialūs argumentai skamba labai moraliai – kalbama apie žmogaus teises ir laisves – šio žaidimo esmė akivaizdi. Įvykiai Ukrainoje yra krizės Gruzijoje antroji dalis – kitas geopolitinės kovos etapas, siekiant viršenybės nereguliuojamame, daugiacentriame pasaulyje.
Dabar būtų pats laikas pamokyti supergalybes, senas ir naujas, gerų manierų, bet kas tą padarys? Akivaizdu, su tuo susitvarkytų tik viršnacionalinė institucija – prieš daugiau nei 200 metų Immanuelis Kantas matė, kad iškilus pasaulinei visuomenei reikalinga viršnacionalinė teisinė sistema.
Aptardamas amžinąją taiką jis rašė: „Kadangi susiformavo siauresnė ar platesnė žemės tautų bendruomenė, kurioje teisių pažeidimas vienoje vietoje juntamas visame pasaulyje, visuotinės pilietybės įstatymo idėja nėra vien nereali ir išpūsta mintis.“
Laisvą pasaulinę prekių cirkuliaciją lydi vis didesni susiskaldymai socialinėje sferoje. Nuo Berlyno sienos griūties ir pasaulinės rinkos iškilimo visur ėmė augti naujos sienos, išskirdamos tautas ir jų kultūras.
Vis dėlto čia mes susiduriame su, ko gero, „pagrindine prieštara“ naujojoje pasaulio tvarkoje: neįmanoma sukurti pasaulinės politinės tvarkos, kuri atitiktų pasaulinę kapitalistinę ekonomiką.
Kas, jei dėl struktūrinių priežasčių, o ne vien empirinių trūkumų, visuotinė demokratija ar atstovaujamoji pasaulio vyriausybė yra tiesiog neįmanomos? Kas, jei pasaulinės rinkos ekonomikos negalima sutvarkyti į pasaulinę liberaliąją demokratiją su pasauliniais rinkimais?
Šiandienos globalizacijos eroje mes turime sumokėti nemažą kainą už šią „pagrindinę prieštarą“.
Į politiką su kerštingu griausmu grįžo senos manijos, ypač tvirtos etninės, religinės ir kultūrinės tapatybės. Mūsų šiandieninę padėtį apibrėžia ši įtampa: laisvą pasaulinę prekių cirkuliaciją lydi vis didesni susiskaldymai socialinėje sferoje.
Nuo Berlyno sienos griūties ir pasaulinės rinkos iškilimo visur ėmė augti naujos sienos, išskirdamos tautas ir jų kultūras. Galbūt pats žmonijos išlikimas priklauso nuo to, kaip išspręsime šią įtampą.
