Jau kelinti metai nuolat susiduriu su reiškiniu, kai bet kokioje padoresnėje kompanijoje, ypač jei susirenkama ten, kur yra galimybių ką nors paburtininkauti prie viryklės, orkaitės ar kepsninės, įvykio dalyvius būtinai siekiama pamaloninti vienokiomis ar kitokiomis egzotinių šalių kulinarinėmis įmantrybėmis.
Papjaustytų šeimininkai dešros su agurku, paduotų kokių krautuvinių koldūnų ar blynų vulgaris (miltai, kiaušinis, vanduo, druska) kirminą nuraminti, gurkšnį užkąsti prie šnekų apie vaikų karjeras, anūkų išdaigas, naują alergijos rūšį bei Vakarų civilizacijos perspektyvas, tai ne – būtinai būsite verčiami gurgiančiais pilvais amžinybę laukti, kol puoduose penktu vandeniu nugurguliuos rainosios Niufaundlendo, gauruotieji Kilimandžaro, kol tinkamai apskrebs slidieji Tanžero ar nuvarvės į anglis devintas riebalas nuo kurdiukinės mongoliškosios.
Ką ten prakilnūs samprotavimai apie laikų pabaigos ženklus pagal Senąjį Testamentą. Kalba beveik neišvengiamai pakryps link praėjusią vasarą aplankytų vietnamų su mijanmarais – kas ten įstabiai skanaus/neapsakomai šlykštaus buvo ragauta ir kuo viskas baigėsi.
Ką ten prakilnūs samprotavimai apie laikų pabaigos ženklus pagal Senąjį Testamentą. Kalba beveik neišvengiamai pakryps link praėjusią vasarą aplankytų vietnamų su mijanmarais – kas ten įstabiai skanaus/neapsakomai šlykštaus buvo ragauta ir kuo viskas baigėsi.
Žinoma, kalbu apie vidurinę mūsų visuomenės klasę (su aukštuomenės papročiais kaži kaip neteko susidurti, bet nesunku įsivaizduoti, kad ten viskas šiuo požiūriu daug prašmatniau) ir laisvųjų profesijų laisvamanius.
Iš kur radosi toks čia paminėtų mūsų visuomenės sluoksnių poreikis ragauti ir dar kartą ragauti galimi įvairūs paaiškinimai.
Galimas dalykas, mus kankina istoriškai susiklostęs noras pabėgti nuo skurdaus raciono. Taip pat mus, matyt, veikia bendras Vakarų pasaulio vajus ieškoti vis naujos patirties. Ne veltui jau senokai radosi net atskira kelionių kategorija, gastronominis turizmas.
Esama čia ir gana aiškaus snobizmo kvapelio. O, greičiausia, visos šios ir dar nepaminėtos priežastys, tarp jų – gastronomijos verslo įtaka, veikia mus išvien.
O kokie vėjai pučia plačiosiose masėse, kur anaiptol ne visada yra galimybių mėgautis užjūrio skanėstais?
TV kanalų naujojo rudens-žiemos sezono anonsai, įskaitant ir Lietuvos radiją ir televiziją liudija įdomių dalykų.
Visi žino, kad televizijų produkcija skiriama visai ne prakutusiems vadybininkams. Tie neturi kada domėtis ekrano margumynais. Laisvųjų profesijų atstovai taip pat ne eterio prodiuserių taikinys. Televizija skirta visiems likusiems. Bet ir tiems likusiems visi kanalai be išimties siūlo ir toliau siūlys bent po porą kulinarinių laidų per savaitę, o dažnas pokalbių šou ir toliau neapsieis be šaunaus virėjo ar sumanios šeimininkės.
TV kanalai kanalizuoja egzistencinį plačiųjų masių nerimą, drumsčia vandenį, o nusėdusiame dumble randa aukso. Užtektinai midijoms, ryklių pelekams, vėžlio uodegai ir kitokiems bambukams įsigyti bei nerūpestingai sušlamšti.
Kaip rimtoje spaudoje tūkstančius kartų rašyta ir intelektualų forumuose sakyta, TV kanalai kanalizuoja egzistencinį plačiųjų masių nerimą, drumsčia vandenį, o nusėdusiame dumble randa aukso. Užtektinai midijoms, ryklių pelekams, vėžlio uodegai ir kitokiems bambukams įsigyti bei nerūpestingai sušlamšti.
Ir vėl: kas tuos visus likusius traukia kelti kulinarinių laidų reitingus galimi įvairūs aiškinimai.
Magiška ekrano galia pritraukti publiką – tik vienas jų. Yra žmonių, žiūrinčių visas TV laidas iš eilės. Yra žmonių, smalsaujančių sužinoti, kaip ponai gyvena. Yra ir tokių, kuriems reikia ko nors nusitverti, kad neužkamuotų kasdienybė.
Tik iš televizijos virėjų novatoriško įkarščio mažai naudos. Visvien masinis žiūrovas linkęs tenkintis mūsų virtuviniu paveldu ir žiūrėdamas eilinę kulinarijos įmantrybių laidą sukirsti keletą keptuvių bulvinių blynų, kad neprailgtų laukti, kol iškeps vėdarai.
Teisingai atspėjote: šios pastabos visai ne apie valgymą ir valgytojus. Visuomenės susidomėjimas maitinimosi kultūra tikrai pagirtinas.
Šios pastabos – apie minėtąjį visuomenės egzistencinį nerimą, kurio kamuojami žmonės, tikėdamiesi bent trumpam nuo jo pabėgti, neretai griebiasi egzotikos. Arba užsimiršta virškindami riebalą.
Gerai, jeigu ta egzotika tokia ir lieka, o riebalą pavyksta nuplauti alumi be šalutinio poveikio.
Nelabai gerai, jei bėgdami nuo savo neįvardyto nerimo stačia galva neriame į bevardį Viską. Pamažu tapdami Niekuo.
