Nors gal ir klystu. Gal pastaroji Seimo narės socialdemokratės Marijos Aušrinės Pavilionienės iniciatyva Lietuvoje įteisinti eutanaziją niekaip su nuolat artėjančiais rinkimais nesusijusi. Gal čia vien geri norai?
Geriems norams, žinia, būtina palanki terpė. Konkrečiai kalbant, tokios sudėtingos dilemos, įteisinti Lietuvoje eutanaziją, ar neįteisinti, sprendimui būtina brandžios visuomenės fundamentali diskusija. Kad mūsų visuomenėje kada nors būtų sutarta, kurios pozicijos, „už“ ar „prieš“ argumentai svaresni.
Kaip atrodo brandi visuomenė, galima pamatyti Lietuvos Visuomeninio transliuotojo dabar rodomame švedų kolegų, net nežinau, kaip pavadinti, interviu cikle (?) „Išsiskyrę!“.
Tuose interviu patys įvairiausi švedai, eiliniai ir nelabai eiliniai, pasakoja savo šeimyninio gyvenimo peripetijas. Tos peripetijos kartais pikantiškos, dažnai dramatiškos, o dar dažniau – baisiai komplikuotos. Pasirodo, net ir racionalioje bei santūrioje Švedijoje esama gilių šeimyninių konfliktų, fatališko tarpusavio nesupratimo, esminio vienas kitam ir savo bendruomenei įsipareigojusių dviejų žmonių nesusikalbėjimo.
Jokios pozos, jokio virkavimo, jokių kaltinimų bet kam. Įdėmi savo nesėkmių analizė ir kalba apie atrastus konfliktų sprendimus. Pamatiniai brandžios visuomenės narių laikysenos požymiai.
Bet mūsų žiūrovas turėtų atkreipti dėmesį ne į tas peripetijas, o į apie savo negandas pasakojančių švedų laikyseną: jokios pozos, jokio virkavimo, jokių kaltinimų bet kam. Beveik ištisai – įdėmi savo nesėkmių analizė ir kalba apie atrastus konfliktų sprendimus. Pamatiniai brandžios visuomenės narių laikysenos požymiai. Ir ne tik viešosios laikysenos.
Peršasi paprastas klausimas: ar mūsų visuomenėje pastebime ką nors panašaus? Pro mikroskopą – taip!
Bet grįžkime prie konkretybių.
Savo „Facebook'o“ paskyroje matau kokių 300 visokiausių intelektualų, visuomenės veikėjų bei aktyvistų, neapkiautusių menininkų pranešimus jiems rūpimais klausimais. Ir ką sau manote? Per kokias dvi savaites po paskelbtos M.A.Pavilionienės iniciatyvos niekas iš tų trijų šimtų dorai net jos nepakomentavo. Tiesa, du ar trys nelabai rišliai pašmaikštavo. E basta cosi! Neaktualu? Yra dabar Lietuvoje svarbesnių aptarti dalykų?
Vieną iš tokių svarbesnių dalykų, atrodo, tiesiog privalu įvardyti. Jis, beje, su eutanazijos reikalais šiek tiek susijęs.
Priešingai, nei mano vasariškai atsipūtę „Facebook'o“ korespondentai, rimtesniųjų Lietuvos radijo stočių eteryje piliečiai malonūs klausytojai eutanazijos reikalu pastaruoju metu karštai pasisakė ne vieną dešimtį kartų. Dažniausiai – prieš tokį netikusį sumanymą.
Bene dažniausiai minimas prieštaraujantis argumentas iš radijo klausytojų lūpų skambėjo apibendrintai taip: taigi ateis vaikai prie rimčiau sunegalavusių tėvų su notarais, pakiš pasirašyti sutikimą būti numarintiems, žiū, po mėnesio kito ir eutanazija. Dėl palikimo, ne dėl ko kito.
Tai po tokio eterio dar vienas klausimas: kaip galima apibūdinti visuomenę, kurioje gajus įsitikinimas, kad vaikai dėl palikimo lengva ranka gali kėsintis į tėvų gyvybę? (Gali?!) Brandžia? Pasirengusia vaisingai diskusijai pačiais painiausiais klausimais? Gebančia po tokių įsivaizduojamų diskusijų atsakingai balsuoti referendumuose?
Bet grįžkime prie pradinio šių pastabų klausimo apie gerus norus.
Į šį klausimą patogiausia atsakyti kitu: ar ne pragaras, kuriuo A.M.Pavilionienė tvirtai netiki, kaip tik gerais norais ir grįstas?
Ak, tas prisiekusiųjų kairiųjų azartas statyti vežimą prieš arklį.
Ir atsiprašau už archajišką-valstietišką posakį, kuriuo aiškiai išsidaviau ir pats nesąs pasiruošęs rimtai svarstyti eutanazijos įteisinimo Lietuvoje galimybę.
