Taip galėjo ir likti, jei ne apmaudi Seimo Pirmininkę kalbinusio žurnalisto klaida, galėjusi virsti nemaloniu incidentu pagavesnės auditorijos akyse. „Lygioje vietoje” (plg. rusų k. žarg. „на ровном месте”), kaip tas žurnalistas mėgsta dažnusyk pašmaikštauti.
Taigi tuoj po minėto naujamečio pokalbio su Seimo pirmininke skambinama populiariam didžiausio Lietuvos dienraščio apžvalgininkui ir tas ką tik išklausytus Seimo Pirmininkės samprotavimus tiesioginiame eteryje sumala į miltus, dažniausiai jiems taikydamas epitetą „nykūs”. Linksmų švenčių!
Anaiptol nesu mikliai savarankiška politike apsimetinėjančios bei dažnai pigia demagogija nusidedančios L.Graužinienės gerbėjas, bet tai man nė kiek netrukdo iš principingo įsitikinimo gerbti svarbiausią mano valstybės instituciją jos pirmininko asmenyje. Asmeninės antipatijos jokiu būdu neturi virsti visa neigiančiu nihilizmu. Kitaip – tiesus kelias į savinieką. Tik nesubrendęs paauglys gali imti nekęsti savęs dėl bjauriai atlėpusių nuosavų ausų. Brandžios asmenybės toks priepuolis neturėtų ištikti be jokios klinikinės priežasties.
Žinoma, priepuoliai visuomet mus ištinka pačiu netinkamiausiu metu ir pačiose nepatogiausiose vietose. Pirmiausia turiu galvoje kaip tik taip mus užklumpančius perdėto garbingos žiniasklaidos likučių kriticizmo priepuolius.
Tokiu ir pavadinčiau aptariamąjį atvejį Naujųjų išvakarėse. Klinikinių priežasčių čia nematyti, nebent paauglystę laikytume patologine būsena. Mat paaugliškai kategoriško įtikėjimo kritinės žurnalistikos galia ir nauda visuomenei 24/7 režimu čia tikrai esama. Ir nelabai svarbu, ar radistas paprašė laikraštininko nepagailėti pipirų, ar laikraštininkas nesusizgribo, kad ne laiku ir ne vietoje.
Negaiščiau laiko dėl – amžinybės akivaizdoje – tokio, rodos, menko nutikimo, jeigu ne šių dienų aktualijos.
Visokių janutienių ar petkevičių su petkevičiukais „literatūra” paprastai domisi tie, kam ir taip „viskas aišku”. Kur kas pavojingesnis perteklinis jaunų, veržlių, savo misijai pasišventusių, auditorijos pasitikėjimą jau pelniusių žurnalistų kriticizmas. Pabrėžiu: perteklinis. Nes kai net patys teisingiausi kritikai praleidžia progas patylėti, tai visuomenėje randasi dar daugiau nepaaiškinamo nepasitenkinimo, nei yra objektyvių priežasčių jam apskritai rastis. O kuo tokio nepagrįsto ir todėl nepaaiškinamo nepasitenkinimo visuomenėje daugiau, tuo lengviau žmones įtikinti, kad jų valstybė nuo pat pradžių pasuko netikusiu keliu, kad yra geresnių variantų. Nuo autoritarizmo iki tiesioginės demokratijos. Šalin Seimą! Velniop partijas!
Po neabejotinai antidemokratinių jėgų kibernetinės atakos prieš „Sony” iš aukštų tribūnų buvo eilinį kartą deklaruota, kad totalitariniai režimai negali priversti laisvąjį pasaulį griebtis cenzūros.
Po neabejotinai antidemokratinių jėgų kibernetinės atakos prieš „Sony” iš aukštų tribūnų buvo eilinį kartą deklaruota, kad totalitariniai režimai negali priversti laisvąjį pasaulį griebtis cenzūros. Teisingi žodžiai. Bet jie nereiškia, kad atsakydami žodžio laisvę užgniaužusiems totalitariniams režimams ir gindami šią pamatinę Vakarų civilizacijos vertybę dabar imsime, pavyzdžiui, tyčiotis iš neįgaliųjų.
Pabaigai – optimistinė fantazija.
Visą sausį Seimo Pirmininkės kanceliarija šių pastabų autoriui užkliuvusiai radijo stočiai aiškina, kad parlamento vadovė negali bendrauti su jos žurnalistais dėl įtemptos dienotvarkės, o pastarieji supratingai nepuola trimituoti, kad valdžia ignoruoja visuomenės teisę žinoti.
Vasarį vėl viskas stoja į senas vėžes, įskaitant ir kandžius komentarus pavymui senos dainelės apie nuolatinį koalicijos rūpestį dėl darbo žmonių gerovės, ir šventinį Nepriklausomybės dienos interviu be jokio „pavymui”. Kaip geriausiuose Londono namuose po šeimos kivirčo.
Išgraužkit, saracėnai!
