Mat, priešingai, nei kalba kai kurie garbūs ekonomistai, ūkinė šio projekto įgyvendinimo nauda nėra ir negali būti vienintelis nuveikto darbo matas (Žinoma, sąlyga, kad Kiaulės Nugaroje viskas veiks, kaip ir buvo numatyta, vamzdžiai bus pilni dujų priimtina kaina, lieka įsakmiai galioti).
S.Dariaus ir S.Girėno sindromu vadinu, ir ne aš vienas, ne kartą Lietuvos istorijoje pasikartojusias katastrofas, kai didingi projektai virto mažne niekuo, tiesiogiai tragiškai paliesdami kone kiekvieną šio krašto gyventoją (LDK nuo jūros iki jūros), arba kai nesėkme pasibaigė visuotinės simbolinės reikšmės atskirų asmenų žygiai (S.Dariaus ir S.Girėno skrydis), ilgam pakirtę daugelio pasitikėjimą savo jėgomis, arba iš pažiūros smulkūs dabartiniai pradėti ir nebaigti darbai (Nacionalinio stadiono statyba, sveikatos apsaugos sistemos reforma), verčiantys abejoti lietuvių sugebėjimu pasiekti užsibrėžtus tikslus.
O ar toje dabar nepriklausomoje mūsų visų valstybėje tegu ir ne kiekvienas pajuto gerovės skonį, bet nė vienas nesijaučia atstumtas?
Bet juk atsikovojome nepriklausomybę, galite paprieštarauti: ar galėjo būti tautai iškeltas ir taip sėkmingai įvykdytas dar didingesnis uždavinys?
Tokiems neabejotinai teisiems prieštarautojams galima labai paprastai atsakyti: o ar toje dabar nepriklausomoje mūsų visų valstybėje tegu ir ne kiekvienas pajuto gerovės skonį, bet nė vienas nesijaučia atstumtas?
Išvedžiojimai apie meškerę ir žuvį šiuo atveju vargu ar būtų korektiški, nes yra tarp mūsų ir žmonių be rankų tą meškerę laikyti. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
Tarp tūkstančių skurde ir vienatvėje dienų galo laukiančių Lietuvos senolių, galima manyti, yra daug tokių, kurie prieš ketvirtį amžiaus nuoširdžiai pagal išgales prisidėjo prie Nepriklausomybės atgavimo talkos. O Lietuvos valstybė juos nurašė į nuostolius. Kaip ir ne vieną šiaip „neperspektyvų“, neprisitaikiusį, nesuspėjusį dar, toli gražu, ne pensininką.
Vienas žinomas žurnalistas neseniai televizijos studijoje pasakojo Norvegijoje į kitą fiordo pusę važiavęs gal trijų kilometrų tuneliu, kuris buvo iškastas vien dėl to, kad du tūkstančiai anoje pusėje gyvenančių norvegų nesijaustų blogiau, nei sostinės gyventojai. Pasaulyje yra šalių, kuriose apleistas ir visų užmirštas senolis – neįsivaizduojamas dalykas, didžiausia visuomenės negarbė.
Vis dėlto su vienu iš skeptiškai SGD terminalo projektą vertinančių ekonomistų tenka sutikti: žmonėms reikia ne dujų, o šilumos žiemą ir saugumo.
Vis dėlto su vienu iš skeptiškai SGD terminalo projektą vertinančių ekonomistų tenka sutikti: žmonėms reikia ne dujų, o šilumos žiemą ir saugumo. Saugumo ne geopolitinio, manytina, (nors, kam norėtųsi būti sudraskytam į gabalus nuo dvikojo zombio paleistos „Grad“ salvės?), bet saugumo jausmo, kad neprasmegsi į visuomenės paribius sulaukęs senatvės. O gal jau ir rytoj.
Manyti, kad S.Dariaus ir S.Girėno sindromas pagaliau įveiktas, galėsime tik tuomet, kai bus įgyvendintas svarbiausias visų galimų Lietuvos projektas, kai mūsų valstybėje nebeliks „nurašytų“ žmonių, kai kiekvienas jos pilietis galės drąsiai sakyti: nesu antrarūšis ir niekada tokiu netapsiu net jeigu man ir pritrūktų apsukrumo pelnytis iš verslo ar sveikatos sąžiningai dirbti paprastus darbus.
Nesiimčiau kategoriškai tvirtinti, kad būtent to pirmiausia ir siekia Lietuvos politinė klasė, kad mūsų iškilūs ekonomistai tokį tikslą supranta kaip pačią efektyviausią investiciją ir kad įtakingi politikos ekspertai tokią strategiją laiko tvirčiausiu, nepaskandinamu mūsų nepriklausomybės garantu.
