Pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose reikalai pakrypo taip, kad tikėjimas visa ko laiminga pabaiga tapo vos ne privalomas, o tuo politiškai nekorektiškai abejojantiems imtos klijuoti katastrofistų etiketės.
Kartą su kelių romanų autoriumi šnektelėjome apie mūsų ant Menų tilto (Pont des Arts) Paryžiuje sutiktus laimingus žmones. Bandėme įsivaizduoti jų reakciją, jei kas ten imtų jiems aiškinti, kad Europoje yra pikta kitiems linkinčių, agresiją garbinančių valstybių vadovų, jų parankinių ir daugybė jiems klusnių pavaldinių. Niekaip nepatikėtų, nutarėme. Palaikytų tokius aiškintojus kompleksuotais paranojikais, vertais visapusiško tausojamosios reabilitacijos kurso.
Tokį atkaklų žmonių nenorą pripažinti pasaulį esant ne tik „draugišką vartotojui“, bet ir galintį akimirksniu sugriauti jų patogiai nuspėjamus gyvenimus nesunku paaiškinti citatomis iš psichologijos vadovėlių pirmo kurso studentams.
Tokį atkaklų žmonių nenorą pripažinti pasaulį esant ne tik „draugišką vartotojui“, bet ir galintį akimirksniu sugriauti jų patogiai nuspėjamus gyvenimus nesunku paaiškinti citatomis iš psichologijos vadovėlių pirmo kurso studentams.
O tų, kieno tikėjimas ima svyruoti, realiuose ir virtualiuose knygynuose laukia stirtos ir terabaitai lektūros apie neribotas kiekvieno ir visų galimybes susidoroti su bet kokiomis asmeninėmis/komandinėmis negandomis. Tik svarbu mąstyti pozityviai.
Tiesą sakant, alternatyvų tokiam mąstymui grynuoju pavidalu sunkoka rasti. Juk neraginsi žmonių elgtis atvirkščiai – mąstyti negatyviai.
Bet čia susiduriame su keistu atveju: įtartinai dažnai realistinis reiškinių ir procesų vertinimas suprantamas ne kaip būtina teisingų sprendimų sąlyga, o kaip apmaudus kliuvinys kelyje į taikų sambūvį ir visapusišką gerovę.
Imkime, pavyzdžiui, teiginį, kad sparčiai vienodėjanti žmonija provokuoja visiškai natūralų ir logišką galingą priešinimąsi tokiai įvykių eigai. Nes įvairovė – pati fundamentaliausia gyvybės Žemėje išlikimo sąlyga. Taigi, tvirtinama, ne banalios socialinės aplinkybės, o daug gilesnės priežastys sukelia dabartinius kruvinus konfliktus. Yra, žinoma, ir išimčių, kurios, beje, labiausiai krenta į akis.
Sutikite, pripažinti tokią nuomonę, kurios teisingumą patikrinti sunkiai įmanoma, esant pagrįstą ir visiems svarbią reikštų neišvengiamą visuotinę žmonijos „buhalterijos“ reviziją. O kam to norisi, kai kol kas viskas dar tolokai nuo mūsų jaukių namų?
Tiesa, pašovė Malaizijos orlaivį. Kraujas aptaškė saulėgrąžų laukus Ukrainoje ir jaukius olandų namus. Bet raketą paleido banditai. Reikia tuos banditus nukenksminti ir toliau sau gyventi, kaip gyvenus.
Tiesa, pašovė Malaizijos orlaivį. Kraujas aptaškė saulėgrąžų laukus Ukrainoje ir jaukius olandų namus. Bet raketą paleido banditai. Reikia tuos banditus nukenksminti ir toliau sau gyventi, kaip gyvenus.
Internetinis žodynas Thefreedictionary.com idiomos „think positive“ paaiškinimą iliustruoja tokiu sakiniu: „Aš stengiuosi mąstyti pozityviai, tad jeigu man kas nesiseka, bandau padėtį ištaisyti, o jei to padaryti negaliu, tiesiog [tą nesėkmę] užmirštu“.
Žinoma, žodžiai ar frazeologizmai žodynuose iliustruojami kuo tikroviškesniais pavyzdžiais. Tad nuostata neišspręstas problemas pamiršti (ir eiti tolyn), matyt, čia figūruoja visiškai neatsitiktinai.
Tik vienas klausimas: ar tikrai Senajame Pasaulyje nebeliko tokių problemų, kurių neišsprendus jokiu būdu negalima eiti tolyn, nors ir kaip tie toliai viliotų? Kaip užsimiršusį vaiką vilioja bristi nesustojant saulėgrąžų laukai rudens pradžioje.
