Tai, kad bendras darbo užmokesčio lygis Lietuvoje tikrai menkas, niekam ne naujiena. Daug kas tai gali patirti kasdien, kai tenka gerokai pasukti galvą, ko atsisakyti, kad užtektų susimokėti už būstą ir dar atliktų pinigų normalesniam maistui.
Tiesa, tokių dilemų nebesprendžia ir net stebisi, kad kam nors jos apskritai kyla, palyginti nemažas jaunų sostinės vadybininkų sluoksnis ir kai kurių darbininkiškų ir laisvųjų profesijų atstovai, vienas kitas šimtas aukštųjų technologijų technologų.
Tai, kad apskritai Europoje maistui žmonės išleidžia maždaug trigubai mažesnę mėnesio pajamų dalį, anaiptol nereiškia, jog lietuviai valgo trigubai daugiau nei vidutinis europietis.
Taip pat lėšų stygiaus nei būtinosioms, nei ne tokioms būtinoms išlaidoms nejaučia aukštesnysis biurokratų luomas. Beveik visiems kitiems, pasak statistikos, vien maistui tenka pakloti apie pusę mėnesio uždarbio. Bendras Lietuvos vidurkis, kurį kiek pamažina minėtieji pasiturinčiųjų sluoksniai – 41,2 proc., Europos – 15,2.
Tai, kad apskritai Europoje maistui žmonės išleidžia maždaug trigubai mažesnę mėnesio pajamų dalį, anaiptol nereiškia, jog lietuviai valgo trigubai daugiau nei vidutinis europietis. Tai reiškia ne ką kitą, o plačiai išsiskėtusias menkų pajamų ir santykinai (dažnai – ir absoliučia išraiška) aukštų maisto produktų kainų žirkles. Tą patį reiškia ir kaip gal niekur kitur civilizuotoje XXI amžiaus Europoje Lietuvoje tvirtai įsigalėjusi dėvėtų drabužių rinka. Nebūtų specifinės paklausos, nebūtų ir atitinkamos pasiūlos.
Panašių mūsų kasdienio gyvenimo pavyzdžių išties apstu, tad logiška būtų kasdien šalies Vyriausybės ir parlamentarų klausti, kodėl net ir pokomunistinėje Europos dalyje esame tarp gyvenimo lygio autsaiderių, nors ekonomikos augimo tempai tokie įspūdingi.
Reikia klausti ne parlamentarų ir ministrų, o pačių savęs, atkirstų bet kuris liberalas. Tokiems nelabai terūpi, ką taip paklausęs sau atsakytų netekęs darbo ir dėl visiems žinomų priežasčių (dėl amžiaus diskriminacijos, pavyzdžiui) ne tik darbo, bet ir jokio kito legalaus pajamų šaltinio nerandantis penkiasdešimtmetis. Arba ką atsakytų už minimalų atlyginimą sąžiningai savo nuolat egzotiškuose kraštuose atostogaujančiam darbdaviui dirbanti siuvėja.
Naiviu mūsų liberalų įsitikinimu, kokie devyni iš dešimties darbingo amžiaus lietuvių turėtų visaip verslauti ir taip užsitikrinti padorų gyvenimą nesidairydami valstybės malonės. Kiek savo iniciatyva, sumanumu bei atkaklumu užsidirbtų, tiek ir turėtų.
Graži teorija, ar ne? Ir, žinoma, formaliai teisinga. Už paskutiniuosius nusiperki, pavyzdžiui, apynaujes tekinimo stakles, kokią toną geležies, padedi į šalį savo arklą, knygą, lyrą ir tekini, tekini...
Privačiai iniciatyvu, atkaklu, tik, va, nesumanu. Nebent susizgribtum sumaniai tekinti kokius makfrintošus. Nežinote, kas tie makfrintošai? Užtat ir skurstate, kad akiratis siauras.
Privačiai iniciatyvu, atkaklu, tik, va, nesumanu. Nebent susizgribtum sumaniai tekinti kokius makfrintošus. Nežinote, kas tie makfrintošai? Užtat ir skurstate, kad akiratis siauras.
Kalbėkime aiškiai. Teisinga visuomenė yra ta, kurioje žmogus, jei turi darbą, o savo poreikius tinkamai, be perlenkimų kontroliuoja, tai bet koks darbas (tik ne darbo simuliavimas!), visų pirma, samdomas, kiekvienam užtikrina pajamas, iš kurių, patenkinus būtinuosius poreikius, atlieka bent 60–70 proc. uždarbio visam kam kitam. Kultūrai, pavyzdžiui, laisvalaikio pramogoms, kelionėms tikrai daugiau, nei dabartiniai statistiniai lietuviški 4,2 procentėlio. Lieka ir atsidėti pinigą kitą senatvei. Ir nesakykite, kad tik švedai su norvegais taip gyvena.
– Neprivalgome mes. – Pusbalsiu droviai prisipažįsta garbaus amžiaus šviesaus veido senolė televiziniame skelbime apie ruošiamą kasmetinę Kalėdinės maltiečių sriubos akciją. Senelė ir jos senelis nugyveno ilgą gyvenimą, o dabar, dienų gale, neturi už ką pavalgyti. Ką manote? Patys kalti?
Prieš porą trejetą metų vis pasitaikydavo smarkiai pasiginčyti su vienu buvusios dešiniosios Vyriausybės ekonominės politikos šalininku. Jis atkakliai laikėsi nuomonės, kad privalu ir toliau visokiais būdais stabdyti valstybės išlaidavimą „nebūtinoms“ socialinėms programoms, skatinti taupiai gyventi piliečius, kad ateityje netektų mūsų visų palikuonims mokėti už tėvų nerūpestingumą. Neva tik gyvenimas susiveržus diržus lems jei ne klestėjimą, tai bent padorią buitį ateityje. Už horizonto? Su tais palikuonimis šiapus jo, ko gero. Ne vienas mūsų su tokia viltimi jau gyvenome bent pusę amžiaus.
O ką pasiūlyti tiems neprivalgantiems mūsų senoliams dabar? Labdaringos sriubos dubenėlį kartą per metus.
O ką pasiūlyti tiems neprivalgantiems mūsų senoliams dabar? Labdaringos sriubos dubenėlį kartą per metus. Po dar trijų mėnesių nuo šios dienos.
Kol kas Lietuvoje tikrai ne kiekvienas, kam atlyginimo vargiai pakanka iki kito mėnesio pradžios, linksta valstybę laikyti visų savo nelaimių priežastimi.
Tačiau jeigu Europoje yra valstybių, kuriose nepaaiškinamai daug žmonių dirba sunkiai, bet vargiai suduria galą su galu, tai tikrai ne vien jie patys ar išorės priešai dėl to kalti, o valstybė niekuo dėta, politikai gali ramiai miegoti.
Tik nepamirškime sąžiningai pripažinti: valstybė – tai mes visi, ne vien valdžia.
