„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Stasys Jakeliūnas: Kam verta dalyvauti antrojoje pensijų sistemos pakopoje?

Apie antrąją pensijų sistemos pakopą ir su ja susijusius ekonominius bei rizikos aspektus rašiau maždaug prieš tris mėnesius. Kadangi apsisprendimo dėl dalyvavimo joje terminas pratęstas iki lapkričio 30 d., bandysiu pateikti konkretesnes rekomendacijas galimiems šios pakopos dalyviams.
Stasys Jakeliūnas (380)
Stasys Jakeliūnas / Asmeninio archyvo nuotr.

Kad labiau išryškėtų pasirinkimo alternatyvos ir dilemos, pradėkime nuo netipiško pavyzdžio. Tai – hipotetinio užsienio kapitalo banko vyriausiasis ekonomistas. Amžius – maždaug 35 metai. Mėnesio atlyginimas – apie 20 tūkstančių litų neatskaičius mokesčių. Tarkime, kad iki šiol jis jau dalyvavo antrojoje pakopoje. Jam reikia apsispręsti, ar toliau joje dalyvauti ir jeigu taip, kurį dalyvavimo variantą rinktis – su papildomu kaupimu (ir tuo pačiu valstybės subsidija) ar be jo.

Pirmiausiai įvertinkime, kiek sumažėtų šio būsimojo pensininko „Sodros“ senatvės pensija dėl to, kad dalis „Sodros“ įmokų būtų pervesta į pensinį fondą. Tai tarsi turėtų parodyti įžymioji pensijų skaičiuoklė, tačiau tokio atlyginimo dydžio kažkodėl ten negalima nustatyti – didžiausias įmanomas pasirinkimas atlyginimų skalėje – 7000 litų. Tačiau atsakymas į šį klausimą ir šiaip labai paprastas – pagal dabar galiojančius įstatymus jo „Sodros“ pensija nesumažėtų nė kiek. Todėl nedalyvauti antrojoje pakopoje jam neapsimoka, nes jis visiškai nerizikuoja „Sodros“ pensijos dydžiu. Tad pirmas sprendimas visiškai paprastas – toliau dalyvauti paprasčiausiai būtina. Būtų kvaila net svarstyti apie grįžimą į „Sodrą“.

Iš viso – kartu su „Sodros“ ir valstybės biudžeto įmokomis į antrosios pakopos pensijų fondą – valstybės „parama“ šiam sąmoningam piliečiui, besirūpinančiam savo senatve, sudarytų apie 516 tūkstančių litų.

Belieka apsispręsti, ar verta papildomai kaupti iš savojo atlyginimo ir gauti valstybės subsidiją. Pagal jau galiojančius įstatymų pakeitimus, jis tuomet privalėtų pervesti papildomus įnašus nuo savo atlyginimo – nuo kitų metų 1 proc., nuo 2016 metų – 2 procentus. Kadangi jo atlyginimas yra toks, kad vienas ar du procentai iš esmės nepakeistų jo pragyvenimo lygio, todėl manau, kad verta tai daryti. Valstybė, skatindama jį papildomai kaupti, jam pervestų analogiško dydžio procentines dalis nuo vidutinio statistinio šalies dirbančiųjų tų metų atlyginimo.

Taigi, nuo kitų metų į banko ekonomisto pensijų fondo sąskaitą kas mėnesį būtų pervedama 400 litų iš „Sodros“ (2 proc. x 20 000 Lt), apytiksliai 23 litai iš valstybės biudžeto (1 proc. x 2253 Lt) ir 200 litų iš jo paties sąskaitos (1 proc. x 20 000 Lt). Nuo 2016 metų šios sumos atitinkamai būtų 400, 46 litų ir 400 litų. Nuo 2020 metų – 700 litų, 46 ir 400 litų. Paprastumo dėlei darykime prielaidą, kad jo atlyginimas iki pensijos išliks toks pat, statistinis vidutinis – taip pat, o išėjimo į pensiją amžius nebus didinamas – liks 65 metai.

Ignoruokime tai, ką jis sukaupė iki šiol, nes galbūt banko ekonomistu jis dirba ir tokį solidų atlyginimą gauna neseniai. Tokiu atveju per trisdešimt metų „Sodra“ ir valstybės biudžetas jam pervestų maždaug 246 tūkstančius litų. Kas mėnesį vidutiniškai maždaug tiek, kiek gauna nemaža dalis dabartinių pensininkų – apie 680 litų. Pats jis iš savo atlyginimo pervestų beveik dvigubai mažiau – apie 139 tūkstančius.

Jeigu nuspręstų to nedaryti (nekauptų iš savų pinigų ir negautų papildomos valstybės subsidijos), valstybės jam pervestos lėšos būtų šiek tiek mažesnės – apie 231 tūkst. litų. Kitaip tariant, nei vienu litu nerizikuodamas dėl Sodros pensijos dydžio, toks asmuo į savo asmeninę kaupiamąją pensijų fondo sąskaitą galėtų gauti 64 arba net 100 proc. valstybės lėšų. 64 proc. – jeigu nuspręstų pats prisidėti, 100 proc. – jeigu to nedarytų, o gautų tik nustatyto dydžio įmoką iš Sodros. Jam ir vienu ir kitu atveju tai tikrai apsimoka, tačiau kyla pagrįstas klausimas, ar toks jo subsidijavimas, jam pačiam nei kiek nerizikuojant Sodros pensijos dydžiu, apsimoka valstybei ir visiems kitiems jos piliečiams.

Jam ir vienu, ir kitu atveju tai tikrai apsimoka, tačiau kyla pagrįstas klausimas, ar toks jo subsidijavimas, jam pačiam nei kiek nerizikuojant „Sodros“ pensijos dydžiu, apsimoka valstybei ir visiems kitiems jos piliečiams.

Pagal dabar galiojančią tvarką iš „Sodros“ banko ekonomistas gaus apie 2 tūkstančius litų senatvės pensijos. Įsigijęs anuitetą iš pensijų fonde sukauptų lėšų (tiksliau, iš valstybės pervestų ir galbūt dalies savų įnašų), jis papildomai galėtų tikėtis gauti apie 2–2,5 tūkstančio litų per mėnesį. Iš viso 4–4,5 tūkstančio litų per mėnesį. Kadangi tai sudarytų viso labo apie 30 proc. jo iki pensijos gautų pajamų ir neužtikrintų buvusio pragyvenimo lygio, tam, kad senatvėje nejaustų didelio diskomforto, jis turėtų paieškoti galimybių gauti didesnę pensiją.

Laimei, valstybė ir tuo pasirūpino. Kadangi mūsų ekonomistas senatvėje nori gyventi oriai ir pasiturinčiai, o ne gauti varganus keturis tūkstančius litų, jis turi galimybę papildomai kaupti trečiosios pakopos pensijų fonde. Jeigu jis ryžtųsi atidėti ateičiai apčiuopiamą sumą – dar po penkis tūkstančius litų per mėnesį, išeidamas į pensiją jis šiame fonde sukauptų tikrai solidžią sumą – daugiau kaip du milijonus litų. Jo trečiosios pakopos mėnesinė pensija tuomet siektų ne mažiau kaip 8–9 tūkst. litų per mėnesį – tai jau tikrai gerai!

Trečiosios pensijų sistemos pakopos dalyviams yra numatyta gyventojų pajamų mokesčio lengvata – galimybė susigrąžinti 15 proc. nuo sumokėtų įmokų į šios pakopos pensijų fondą. Todėl pagal galiojančius įstatymus per metus šis pilietis galėtų susigrąžinti 9 tūkst. litų iš valstybės biudžeto, arba po 750 litų per mėnesį. Per trisdešimt metų susidarytų 270 tūkst. Lt!

Iš viso – kartu su „Sodros“ ir valstybės biudžeto įmokomis į antrosios pakopos pensijų fondą – valstybės „parama“ šiam sąmoningam piliečiui, besirūpinančiam savo senatve, sudarytų apie 516 tūkstančių litų, arba vidutiniškai po 1460 litų per mėnesį – beveik dvi vidutines senatvės pensijas, kurias gauna dabartiniai pensininkai.

Visa jo pensija tokiu atveju galėtų siekti apie 12–13 tūkst. litų per mėnesį – daugiau nei jo mėnesio pajamos dirbant (apie 10,5 tūkst. Lt, atskaičius mokesčius ir įmokas pensijų kaupimui), iš kurios „Sodros“ pensija galėtų sudaryti viso labo apie 2 tūkstančius litų – tikrai nelabai reikšminga dalis. Belieka palinkėti jam pasinaudoti šiais patarimais. Tačiau ar verta – juk jis pats ekonomistas ir skaičiuoti moka?

Ir dar vienas patarimas tokiam hipotetiniam ekonomistui. Būtų gerai, kad jis neagituotų visų kitų dalyvauti antrojoje pensijų sistemos pakopoje. Nes tokio ekonomisto interesų ir galbūt sąžinės konfliktas – akivaizdus. Jis iš dalyvavimo šioje pakopoje gauna didžiulę finansinę naudą, pats visiškai nerizikuodamas „Sodros“ pensijos dydžiu.

Kitą kartą pasistengsiu pateikti rekomendacijas hipotetiniam vidutinį atlyginimą uždirbančiam šalies gyventojui. Įvertinsime, ar jam lengva priimti sprendimą dėl dalyvavimo antrojoje pensijų sistemos pakopoje. Taip lyg ir turėtų būti, nes jis – mažiau finansiškai ir ekonomiškai išprusęs, o valstybė tokį žmogų turėtų skatinti kaupti senatvei žymiai labiau, nei uždirbantį dvidešimt tūkstančių litų.

Stasys Jakeliūnas yra premjero patarėjas finansų klausimais. Straipsnyje išdėstytos mintys yra autoriaus asmeninė nuomonė, ji nebūtinai sutampa su Vyriausybės pozicija

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs