Vėl apie tas žaidėjas pagalvojau po to, kai prezidentas Joe Bidenas paskelbė apie visiško Amerikos karinių pajėgų pasitraukimo iš Afganistano planus.
Tikiuosi, kad joms atsiras galimybių ištrūkti, kol Talibanas vėl nepaims valdžios į savo rankas, nes greičiausiai anksčiau ar vėliau taip nutiks.
Jungtinės Valstijos po rugsėjo 11-osios neatvyko į Afganistaną tam, kad pagerintų moterų padėtį. Vis dėlto mes tai padarėme – milijonai mergaičių, kurioms talibai draudė gauti bet kokį išsilavinimą, ėmė lankyti mokyklą.
Kai kurios iš jų – tokių nedaug, bet tai vis tiek įspūdinga, turint galvoje, nuo ko jos pradėjo, ir iššūkius, su kuriais susidūrė – tapo gydytojomis, verslininkėmis, parlamento narėmis. Keletas turėjo galimybę stebėti, kaip jų dukros žaidžia futbolą po jas saugančiu „Pax Americana“ skydu.
Dabar tos moterys paliekamos likimo valiai. Kaip ir kiekvienas afganistanietis, kuris stengėsi paversti savo šalį humaniškesne, svetingesne, etnine ir socialine prasme tolerantiškesne vieta – kai kurie prisiėmė didžiulę asmeninę riziką, kad padėtų JAV kariams, diplomatams ir pagalbą teikiantiems darbuotojams atlikti savo darbą.
Kaip George'as Packeris rašo „The Atlantic“, yra apie 17 000 tokių afganistaniečių, laukiančių, kol JAV biurokratijos smagračiai pasisuks, kad jie galėtų gauti vizas.
