Dirbtinumo sluoksnis dabartiniame gyvenime yra neįtikėtinai storas, ir jis vis auga. Net kalėdiniai pasveikinimai tampa rutina. Internetiniai atvirukai leidžia vienu klavišo paspaudimu pasveikinti tūkstančius draugų, pažįstamų bei menkai pažįstamų.
Didžioji dalis dalykų, veiklų, darbų atrodo tarsi dirbtiniai, padirbiniai, praradę pradinį natūralumą ir grynumą. Jie įsitvirtina kasdienybėje kaip kliūtys prisiliesti prie to, kas tikra ir autentiška. Masinė gamyba suvienodino daiktus, internetas panaikino nemažai progų žmonėms susitikti akis į akį ir bendrauti. Apie daugelį dalykų sprendžiame jų „nepačiupinėję“ tiesiogiai, o pažiūrėję vaizdus.
Masinė gamyba suvienodino daiktus, internetas panaikino nemažai progų žmonėms susitikti akis į akį ir bendrauti. Apie daugelį dalykų sprendžiame jų „nepačiupinėję“ tiesiogiai, o pažiūrėję vaizdus.
Greitai net pinigai tebus skaičiai ekrane, o juos paliesti popieriniu pavidalu nebus ne tik jokio reikalo, bet ir galimybių. Pasaulis tiesiogine prasme tarsi slysta iš rankų, tampa vis menkiau „apčiuopiamas“.
Įpratimas prie senojo, daiktinio pasaulio vis dar skatina būti romantiškai prisirišus prie pačiupinėjamų daiktų bei šiuos prisirišimus ginti kaip paskutines autentiško santykio bei tikrumo salas. Lietuvoje pastaruoju metu vis atsinaujina diskusija apie knygas ir jų likimą: ar jos visiškai persikels į elektroninę erdvę, ar išliks daiktiniu pavartomu ir paglostomu pavidalu. Jau šiandien elektroninės knygos pripažįstamos greta tradicinių.
Virginijus Gasiliūnas šiemet gavo Vytauto Kubiliaus literatūrinę premiją už kasdienybės istorijas, paskelbtas interneto tinklaraštyje. Metų geriausios knygos rinkimuose į pretendentes atrinkta internetinė Dainiaus Dirgėlos knyga „Stebėtojo užrašai“.
Elektroninė erdvė knygą ne vien nupopierina, tačiau ir keičia jos turinį, daro ją atvirą bei neužbaigtą. Elektroninė knyga gali turėti daug autorių, daug siužetinių linijų (jei tai romanas) ar kelias alternatyvias argumentavimo linijas (jei tai tiriamoji knyga).
Knygos formos pokyčiai neišvengiamai vis labiau keis knygų turinius, ir kol kas nenuspėjama kryptimi. Diskusijose dažnai pabrėžiamas tarsi esminis skirtumas tarp knygos laikymo ir vartymo rankose bei jos skaitymo elektronine forma, net jei knygų skaityklė ir turėtų knygos formą.
Skaitant knygą elektroniniu formatu, tarsi prarandamas knygos šiltumas ir natūralumas bei jos individualumas, kurį suteikiąs popierinis egzempliorius. Tiesa, technologijos jau šiandien leidžia pagaminti knygų skaityklę, kuri beveik nesiskirtų nuo „tikros“ knygos, jos ekranas faktūra bei spalva primintų tikrą popieriaus lapą. Pats ekranas gali būti sulenkiamas ar net verčiamas.
Neabejotina, kad netrukus tokie įrenginiai bus gaminami ir masiškai, drauge sušvelnindami popierinės knygos išnykimo skausmus.
Nepaisant sentimentų, spausdinta knyga vis sparčiau praranda prasmę bei traukiasi iš tikrovės, panašiai kaip ir spausdinti laikraščiai.
Nepaisant sentimentų, spausdinta knyga vis sparčiau praranda prasmę bei traukiasi iš tikrovės, panašiai kaip ir spausdinti laikraščiai. Juo labiau tai vyksta tokiose šalyse kaip mūsų, kur menkai ginamos ar saugomos autorinės teisės. Pasirodžiusi populiari knyga neilgai trukus nuskenuojama bei ima plūduriuoti platesniuose ar siauresniuose internetiniuose vandenyse.
Sunku tikėtis, kad šiuos procesus būtų galima sustabdyti antipiratinėmis akcijomis ar kokiomis kitomis planuotų lėšų negaunančių leidyklų pastangomis.
Jau kelintus metus galima pastebėti ir kitą tendenciją. Leidyklos vis daugiau leidžia popierinių knygų, kurios skirtos ne skaityti, o dovanoti ar bent – lentynai papuošti. Jos nėra skirtos tilpti į perpildytą asmeninę biblioteką, idant jas turėtum, vis iš naujo prie jų sugrįžtum.
Knygos, net akademinės ar publicistinės, yra ypač netalpiai sumaketuotos, didelių raidžių, plačių paraščių, jos yra nepatogaus formato, storo popieriaus, ir, žinoma, storų viršelių. Jos primena interjero statybines plytas, o ne minties ar vaizduotės talpią sankaupą, kurią įsigijus nekiltų klausimas, kur ją padėti. Knyga vis labiau tampa „geriausia dovanų idėja“, pakankamai didelė ir sverianti, kad primintų solidžią dovaną.
Popierinė knyga vis mažiau kasdieniška, daugiau siejama su švente ir šventiniais sentimentais. Panašiai kaip „namie“ ar namus imituojančioje kepyklėlėje už kampo – keptų sausainių maišelis, rankomis megztos pirštinės, namų gamybos žvakės, iš žolelių bei plunksnelių rankomis pagaminti atvirukai ar net iš kokio vietinio medžio meistro išdrožinėtas šaukštas. Popierinė spausdinta knyga tampa brangiu suvenyru. Turbūt panašiu, kokiu kadaise buvo tapusi rankraštinė knyga jaučio odos viršeliu.
Radikaliai kisdama kasdienybėje knyga tarsi praranda savo daiktiškąjį „tikrumą“. Ji vis labiau susvetimėja ne vien su skaitytoju, bet ir su autoriumi, panašiai kaip kapitalizmo aušroje įvyko susvetimėjimas tarp darbininko ir jo kuriamo daikto, apie ką plačiai yra rašęs Karlas Marxas.
Kapitalizmo lūžis reiškė, kad darbininkas, priešingai nei amatininkas, nėra daikto kūrėjas, o produkto gaminimo grandinėje atlieka vieną nedidelę funkciją. Darbas buvo galutinai atitrauktas nuo kūrybos, darbininkas paverstas vien atlikėju mechaninio standartizuoto veiksmo, kuriam nereikia jo visos asmenybės įtraukimo.
Šiandien kapitalizmas pažengęs dar toliau, darbininkai tampa vien procesų valdytojais, o daiktų gaminimo darbą atlieka vien mašinos. Kokį nors daiktą gaminantis darbininkas geriausiai jį pačiupinėti gali parduotuvėje, kaip bet kuris kitas vartotojas.
Šiandien kapitalizmas pažengęs dar toliau, darbininkai tampa vien procesų valdytojais, o daiktų gaminimo darbą atlieka vien mašinos.
Tokios veiklos, regis, nė iš tolo negalima palyginti su veikla medžio drožėjo ar kito tradicinių amatų meistro, kuris, paėmęs medžio gabalą, net nežino tiksliai, koks pinokis iš to galiausiai išeis. Pats medis gali padiktuoti būsimo kūrinio formą. Kūrybos stebuklas gimsta tuomet, kai meistras susiliečia su medžiaga, o šiame susilietime tarytum dalyvauja aukštesniosios kuriančios jėgos.
Bent jau taip savo kūrybą neretai linkę apibūdinti tradiciniai menininkai. Sunku įsivaizduoti, kaip aukštesniosios kuriančiosios jėgos galėtų prasiveržti iki prižiūrinčiojo darbininko santykio su elektrinėmis staklėmis ar iki šiuolaikinio ūkininko mechanizuoto ir tiksliai paskaičiuoto santykio su žeme ar auginamais gyvuliais. Šios veiklos bebaigiančios prarasti santykio su daiktais ir gamta „tikrumą“, autentiškumą, jose nebesama jokių galimybių reikštis visam žmogaus asmeniui.
Kas „natūralu“, „iš gamtos“ ar „daiktiška“ jau yra tapę ir vis labiau tampa ne tiek reikmenimis ar kasdieniais dalykais, bet „išskirtiniais daiktais“, su kuriais susiduriame per šventes ar išskirtinėmis progomis. Tai daiktai, kuriems sukurti įdėta daug daugiau pastangų ir laiko nei pagamintiems daiktams, jie nėra patogūs vartoti, o neretai visai nenaudingi.
„Natūralių“ dalykų nekokybiškumas ir nepatogumas reiškia jų individualumą bei išskirtinumą. Nenuostabu, kad tokiems daiktams nemažai žmonių jaučia nostalgiją: juose atpažįsta galimą ar prarastą gyvenimo individualumą ir asmenybiškumą. Tai ypač reikšminga niveliuojančiame bei technizuotame pasaulyje, kuriame beveik nebelikę išskirtinių profesijų, individualizuotų darbų bei autentiškų santykių. Internete ir net feisbuke, kur individualiai reiškiamės, vis tiek esame standartizuoti „veidai“, nežymiai besiskiriantys nuo kitų.
Asmeninio autentiškumo poreikis bei noras susigrąžinti tikrą gyvenimą dažniausiai pasireiškia polinkiu priartėti prie gamtos it paskutinės tikrumo citadelės.
Tai puikiai atskleidžia neopagoniški sąjūdžiai Lietuvoje, sakralinis santykis su žeme bei protestai prieš galimus užsieniečių kėsinimusis ant šios žemės įsikurti. Panašus autentiškumo noras skatina atsigręžti į protėvių valstietiškas dainas, posakius ir papročius, kuriuose galima tikėtis atrasti tikrojo santykio su pasauliu atšvaitų.
Asmeninio autentiškumo poreikis bei noras susigrąžinti tikrą gyvenimą dažniausiai pasireiškia polinkiu priartėti prie gamtos it paskutinės tikrumo citadelės.
Dalis žmonių išsivysčiusiuose kraštuose, tiesa, pasirenka „natūralų“ gyvenimo būdą: atsisako elektros, šiuolaikinės mechanikos, ką ir kalbėti apie internetą ar kitas naujoves. Jie visiškai atsiriboja nuo politikos, socialinių problemų ir informacinio šurmulio, dirba žemę, augina gyvulius, maitinasi tuo, ką jie teikia. Toks gyvenimas, į jį žvelgiant iš šalies, iš tiesų net pažadina pavydą.
Tačiau akivaizdu, kad jo saugumas ir nerūpestingumas garantuotas vien to, kad tai tėra sala labai išvystytame pasaulyje. Pastarasis „natūralaus“ gyvenimo egzotikai garantuoja saugumą nuo karo, ligų ar bado, jei išgaištų gyvuliai ar įvyktų kokia kita gamtinė nelaimė.
Romantiška gyventi Norvegijos kalnuose bei maitintis savo išaugintų ožkų sūriais, o negalavimus gydytis vaistažolėmis, kai esi tikras, kad rimtai susirgus greitai prisistatytų greitosios pagalbos sraigtasparnis ir išgabentų į moderniausios aparatūros prigrūstą ligoninę.
Tokie gyvenimai galimi vien dėl šiuolaikinių technologijų, kurios žmogų apsaugo nuo gamtos destruktyvių atsitiktinumų ir iš jos kylančių stichijų bei nelaimių. Gamta tiek suvaldyta, kad gamtiškumas tapo „prijaukintas“. Jis tampa tikresnio gyvenimo provaizdžiu, siejamas su žmogiškuoju natūralumu ar „tikrojo“ gyvenimo pažadais, žmogiškosios laimės pilnatve, atvirais ir tauriais santykiais su kitais žmonėmis.
Technologijų pasaulis kuria tikrovę, kurioje žmonės vis menkiau save atpažįsta. Autentiško gyvenimo troškulys įprastai prasiveržia noru sureikšminti gamtą ar rankomis pagamintus daiktus. Kita vertus, šiandien jis reiškiasi jau ir prisirišimu prie tradicinių daiktų ar daiktiškumo, kuris dar prieš šimtą metų atrodė kaip su žmogum ir pasauliu susvetimėjusios kapitalo gamybos produktas.
Aiškiai matomas polinkis Kalėdų proga dovanoti ne tiek reikalingus, kiek beišnykstančius natūralius bei daiktiškus daiktus, prikišamai išreiškia tikrumo, autentiškumo bei asmeniškumo ilgesį. Romantiniai jausmai, siejami su nepatogiais ir dažnai neparankiais daiktais, individualiais ir nelabai patvariais, yra properšos kasdienybėje, besiremiančioje laikui taupiu pragmatizmu, daiktų efektyvumu ir žmonių parankumu.
Per juos reiškiasi noras būti išskirtiniams, su niekuo nesupainiojamiems, niekaip neklasifikuojamiems pasaulyje, kuris suvienodina ir net žmones paverčia vartojamais dalykais.
Prarasta gamta ir beprarandami apčiuopiami daiktai gali sukelti nusivylimą. Tačiau per jų jaukumą bei individualumą prasišviečia viltis nekasdienio pasaulio, grįsto tuo, ko labiausiai ilgimės – asmeniškumu ir nepakartojamumu.
Šis tekstas publikuotas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 8.
