Marius Laurinavičius savo komentare teisingai apibendrina, kad tai ne L.Linkevičiaus improvizacijos, o prezidento G.Nausėdos inicijuotas galimas posūkis santykiuose su Baltarusija. Tačiau, anot M.Laurinavičiaus, tai yra „pirmoji G.Nausėdos užsienio politikos klaida“ – ne tiek pati prezidento pozicija Baltarusijos atžvilgiu, kiek tai, jog šis posūkis pradėtas nepasiekus aiškaus sutarimo Lietuvos viduje ir nepaaiškinus dialogo su Baltarusija motyvų.
Čia norėčiau suabejoti, ar teisingai M.Laurinavičius įvardija „klaidą“. Visų pirma, išsiplėtusios diskusijos liudija, jog viskas vyksta pakankamai viešai ir nėra kažkokių slaptų kėslų „išduoti nacionalinius interesus“, kaip kad įtaria konservatoriai. Pats dalyvavęs ekspertų ir politologų susitikime su G.Nausėda ir L.Linkevičiumi rugpjūčio pabaigoje galiu tik patvirtinti, kad prezidentūra rodo didelį atvirumą ir norą diskutuoti bei tartis, kokios gali būti vieno ar kito žingsnio užsienio politikoje pasekmės. Tokios bendravimo su ekspertais kultūros (ar bent jau pradinių pastangų) taip pat senokai neturėjome.
Tačiau ar užsienio politika visada turi būti vykdoma tik pasiekus vieningą poziciją? Jau minėtame ekspertų susitikime su prezidentu būta labai įvairių nuomonių – nuo pritarimo aktyviau megzti santykius su Baltarusija iki skeptiškų vertinimų, kiek tai prasminga. Lygiai tokį patį nuomonių diapazoną užtiktume ir tarp politinių partijų ar visuomenės grupių.
Pozicijos sunkiai gali būti suvedamos į vieningą kompromisą, nes skiriasi fundamentalūs požiūriai į tai, koks šiuo metu yra Baltarusijos režimas – išlaikantis bent dalį savarankiškumo ar tiesiog V.Putino marionetė, besąlygiškai vykdanti Rusijos interesus. Pastarosios pozicijos laikosi konservatoriai, teikdami, kad jau tik „kvailių žaidimas“ būtų pastangos kalbėtis su A.Lukašenka, kaip su savarankišku veikėju. M.Laurinavičius taip pat iš esmės pritaria tokiai pozicijai, nors kažkiek sau prieštarauja, teigdamas, jog „institucine prasme“ Rusijos pastangos galutinai integruoti Baltarusiją „baigsis niekuo“. Jei jau Rusijos pastangos visiškai supančioti A.Lukašenkos nėra ir, anot M.Laurinavičiaus, nebus sėkmingos, tai gal vis dėlto Baltarusijos diktatorius išlaiko manevro laisvę?
Vis dėlto svarbiausias atsakymas būtų tai, jog mes iš tiesų net nežinome, kokie yra A.Lukašenkos motyvai ar savarankiškumo nuo Maskvos ribos. Mes galime įsivaizduoti, galime tikėti vienu ar kitu savo įsivaizdavimu, tačiau nieko daugiau. O didesnis žinojimas įmanomas tik tuomet, kai galime turėti daugiau ir įvairesnės informacijos. Dialogo su Baltarusija didžiausia nauda gali būti tai, kad Lietuvos užsienio politikos planuotojai geriau supras, kas iš tiesų vyksta Minske. Ir tik tuomet galima bus sakyti – ar tikrai klaida mėginti pakeisti savo požiūrį į santykius su Baltarusija.
Ar užsienio politika visada turi būti vykdoma tik pasiekus vieningą poziciją?
Apie tai, jog Baltarusija yra mums nesuprantama „tolima planeta“, galima spręsti iš to, kaip skiriasi lietuvių ir pačių baltarusių požiūris į dvišalių santykių pasikeitimą.
Rugsėjo pabaigoje vykusio Baltarusių Kongreso metu teko dalyvauti neformaliame susitikime su Baltarusijos akademinės bendruomenės, ambasados Vilniuje ir opozicinių organizacijų atstovais. Susitikimo tikslas buvo aptarti galimus Lietuvos ir Baltarusijos santykių scenarijus. Diskusija vyko labai klampiai, nes buvo sunku atsitraukti nuo įsisenėjusių abipusių kaltinimų ir nenoro girdėti argumentų.
Astravo AE problema, kaip dvišalių santykių alfa ir omega, buvo minima be perstojo. Tačiau šioje diskusijoje mėginome aiškintis, ar be Astravo AE galima turėti bendradarbiavimo galimybių. „Lietuva nori matyti Baltarusiją savarankišką ir artėjančią prie ES“ – bandėme aiškinti savo pagrindinį nacionalinį interesą. „Mes nesuprantame – kaip jūs norite artinti Baltarusiją prie ES, bet kartu vieninteliai iš ES blokuojate Partnerystės Prioritetų susitarimą su Baltarusija?“ – stebėjosi baltarusiai. Klausimas išties logiškas.
Mes atsakymą žinome – Lietuva blokuoja šį susitarimą, nes laiko tai rimčiausiu svertu pasiekti, kad elektros energija iš nesaugios Astravo AE nepatektų į ES. Tačiau labiau tikėtina, jog elektros patekimo į ES rinką klausimas bus išspręstas visai ne šiuo susitarimu, kuris bet kuriuo atveju tik simboliškai gali įvardyti Astravo AE, kaip nesaugią. Techniškai tik per Lietuvą Baltarusijos elektra gali patekti į Baltijos šalių ir ES rinką. Todėl tik nuo mūsų pačių priklausys, kiek priemonių užtikrinsime, kad to nebūtų.
Žinoma, latviai ar estai gali ieškoti būdų apeiti šias priemones ir pirkti elektrą per Rusiją. Tačiau tai jau būtų manipuliacijos, o gal ir susitarimų pažeidimai, dėl kurių galėtume pagrįstai „kalti prie sienos“ braliukus įvairiuose formatuose. O kol kas mes turime tariamą svertą derybose tarp ES ir Baltarusijos, tačiau nežinome, ką realiai su juo daryti. Priemonė tampa svarbiau už patį tikslą.
Lietuvos interesų Baltarusijos atžvilgiu yra gerokai daugiau, nei tik didinti Astravo AE išlaikymo kaštus ir taip tikėtis, kad ji galiausiai bus uždaryta. Galbūt išties būtų naivu manyti, kad Lietuva ar net visa ES galėtų reikšmingai padidinti Baltarusijos savarankiškumą nuo Maskvos. Tačiau jei jis bent iš dalies dar egzistuoja, būtų prasminga palaikyti status quo, o ne didinti Baltarusijos izoliaciją ir taip spartinti Rusijos ir Baltarusijos integraciją. Vienas iš svarbiausių A.Lukašenkos ligšiolinių manevravimo su Rusija šaltinių buvo tai, kad jis periodiškai „atsiverdavo“ ES ir JAV. Didžiąja dalimi tai buvo blefas. Dalia Grybauskaitė pati susidūrė su tokio blefavimo pasekmėmis 2009-2010 metais.
Tačiau šis blefavimas iki šiol palaikė A.Lukašenkos laviravimą, kuomet padidėdavo Maskvos spaudimas. Ir tokį blefavimą būtent dabar palaiko ES ir JAV. Amerikiečiams taip pat rūpi išlaikyti bent dalį A.Lukašenkos savarankiškumo. Tarkime, kad ir skatinti jį kategoriškai nesutikti su Rusijos vidutinio nuotolio raketų dislokavimu Baltarusijoje. Argi tai nėra ir Lietuvos interesas? Todėl net ir suvokdami labai ribotas savo galimybes daryti įtaką pačiai Baltarusijai, mes neturėtume tik pasyviai stebėti, kas vyksta mūsų pašonėje.
Užsienio politikoje labai retai būna pasirinkimai „viskas arba nieko“. Santykiuose su Baltarusija egzistuoja gana didelis spektras tarp „visko“ ir „nieko“. Todėl būtų kaip tik klaida net nemėginti patikrinti, kokia yra šiuo metu situacija Baltarusijoje ir kiek jos valdžia turi judėjimo laisvės, manevruojant santykiuose tarp Vakarų ir Rusijos.
Žinoma, tai gali baigtis nesėkme, kaip kad baigėsi D.Grybauskaitės santykių „perkrovimas“ su A.Lukašenka 2010 metais. Aš spėčiau, kad šis bandymas keisti santykius gali baigtis net greičiau nei įvyko prieš dešimt metų. Tačiau nesėkmė netolygu klaidai. Klaidinga būtų nereaguoti į kintančią situaciją ir užstrigti savo nesėkmių ruože. Tenka pripažinti, kad pastaruosius dešimt metų mes neturėjome jokių sėkmės istorijų su Baltarusija, nes buvome užstrigę savo vidinių įsitikinimų burbule.
Tomas Janeliūnas yra VU TSPMI profesorius.
