Reformatų bažnyčia skatino raštingumą, verslą ir respublikoniškus valdymo modelius. Reformatai kovojo už religijos išpažinimo laisvę, prieštaravo dėl visiško Lietuvos ir Lenkijos susiliejimo, Kėdainiuose įkūrė pirmąją kapitalistinę verslo bendrovę.
Reformacija yra labai svarbi Lietuvos paveldo dalis, nors šiandien ne visai ir ne visų noriai suvokiama. Politiškai ir kultūriškai Lietuva yra dar jauna valstybė. Dar daug ką reikėtų atrasti ir suvokti savo istorinėje tapatybėje.
Diskutuodami dėl energetinių projektų, švietimo, namų renovacijos, santykių su kaimyninėmis šalimis, lietuviai nuolat atlieka savęs, kaip tautos, suvokimo ir įtvirtinimo darbą.
Diskutuodami dėl energetinių projektų, švietimo, namų renovacijos, santykių su kaimyninėmis šalimis, lietuviai nuolat atlieka savęs, kaip tautos, suvokimo ir įtvirtinimo darbą.
Tai nėra lengva nuolat besikeičiančioje Europoje. Be viso to, Lietuvoje dar konkuruoja dvi nacionalinės istorijos paradigmos. Viena iš jų teigia, jog LDK ir bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė yra turtinga mūsų istorinė praeitis, kurią reikia rūpestingai priimti kaip savą, ją suvokti, iš jos mokytis.
Kiti mokslininkai, pavyzdžiui, prof. Alvydas Jokūbaitis, atstovauja stovyklai su priešinga nuomone. Jis teigia, kad šiuolaikinė Lietuvos Respublika nėra LDK tęsinys. Pasak profesoriaus, dabartinė Lietuva ir jos politinė savimonė yra susijusi tik su tautine tarpukario Respublika, bet ne su LDK ar bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybe. Juk amerikiečiai netapatina savo valstybingumo su indėnais, sako profesorius.
Svarbu, kokią atmintį puoselėjame ir kaip save suvokiame. Atmintis – tai nėra sentimentai, tai yra savęs suvokimas, savęs, visuomenės ir valstybės konstravimas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekomis. Ir kas gi yra tie „indėnai“ lietuviškame kontekste?
Ko gero, vieni iš jų būtų reformatai. Reformatai, kaip religinė mažuma, yra jautrūs siūlymams primiršti savo istoriją ir save kildinti vien iš tautinės tarpukario Lietuvos. Mes nenorime atsisakyti savo konfesinės savimonės bei atminties, kuri siekia bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės laikų dvasinius, politinius įvykius.
Kodėl, pavyzdžiui, turėtume užmiršti Lietuvos didiko Mikalojaus Radvilos Juodojo pastangomis ir jo lėšomis 1563 m. išleistą Brastos bibliją, kurios išleidimo 450-metį šiais metais švęsime? Juk tai yra pati pirmoji, visa išversta iš originalo kalbų Biblija lenkų kalba.
Taigi protestantiškoji Lietuva davė Lenkijai pirmąją bibliją. Kodėl spausdinta lenkų, bet ne lietuvių kalba? Todėl, kad M.Radvila Juodasis siekė kuo efektyviau pažeisti Romos draudimą spausdinti biblijas ir siekė išplatinti jas abiejų tautų bajorams suprantama kalba. Nepaisant to, kad reformatų konfesijos elitas iki pat XX a. sinoduose kalbėjo lenkų kalba, čia nebuvo nė mažiausio bandymo polonizuoti lietuvius valstiečius.
Reformatai, kaip religinė mažuma, yra jautrūs siūlymams primiršti savo istoriją ir save kildinti vien iš tautinės tarpukario Lietuvos.
Tuo tarpu lenkai katalikai dažnai jautėsi įsipareigoję ne tik Bažnyčiai, bet ir Lenkijai, kurią suvokė kaip europietišką – katalikišką tvirtovę kovoje su Rusija. Katalikybė buvo sutapatinta su lenkiškumu, tapusiu ginklu prieš stačiatikiškos Rusijos hegemoniją.
Lenkiškumo turėjo daugėti, bet ne mažėti.Todėl Rytų Lietuvos etniniame pasienyje daugelio lietuviškų kaimų tautinio susivokimo ateitis ilgainiui priklausė nuo to, kokios tautinės politikos laikėsi parapijas aptarnaujantys katalikų kunigai. Iki šiol kur nors Seinuose ar Baltarusijos pasieniuose galima išgirsti nuomones, kad „lietuvių kalba į dangų neina“ ar „Dievas supranta lenkų, bet ne lietuvių kalbą“.
Priešingai elgėsi lenkiškai kalbantys reformatai. Sekdami Reformacijos nuostata, jog žmogus turi gauti Dievo žodį ta kalba, kurią geriausiai supranta, sulenkėję lietuvių bajorai ar atvykę į Lietuvą išsilavinę lenkai reformatai padėjo išleisti konfesines knygas valstiečiams lietuvių kalba.
Kitakalbiai dvasininkai negalėjo tarnauti lietuviškose parapijose, jeigu nemokėjo lietuviškai. Mes, evangelikai reformatai, to negalime pamiršti ir nepamiršime. Lietuviai reformatai nejaučia nuoskaudų ir kultūrinių nevisavertiškumo kompleksų lenkų tautos atžvilgiu.
O lenkams reikėtų suprasti, kad nesenoje praeityje ne viena lietuvių šviesuolių karta turėjo pergyventi nelengvą apsisprendimo kelią, kol pasiryždavo viešumoje kalbėti seniausia indoeuropiečių kalba Europoje.
Dėl ilgai trukusios nutautinimo politikos lietuviai yra jautrūs visoms su gimtąja kalba susijusioms temoms. Ar Lietuvos nedraugai negali pasinaudoti šia padėtimi? Juk Romos imperijos galo pradžia prasidėjo tuomet, kai neįtakingos žydų ir krikščionių mažumos atsisakė dalyvauti valstybę konsoliduojančiame imperatoriaus pagarbinimo kulte.
Daugelio dorų žmonių vertybių hierarchijoje lietuvių kalba beveik užima centrinio pagoniško stabo vietą. Tačiau į šią situaciją žvelgiant krikščionių akimis, turime vykdyti įsakymą „Neturėk kitų dievų šalia manęs“.
Imperija nesugebėjo šiek tiek pasikeisti, ji pasirinko krikščionių persekiojimo taktiką. Atrodo keistai, bet taip ir buvo. Jeigu ir Lietuvos dabartį interpretuotume religijotyros požiūriu, tai juokaujant galima būtų pastebėti, jog daugelio dorų žmonių vertybių hierarchijoje lietuvių kalba beveik užima centrinio pagoniško stabo vietą. Tačiau į šią situaciją žvelgiant krikščionių akimis, turime vykdyti įsakymą „Neturėk kitų dievų šalia manęs“. (Įst.5,7) Verta prisiminti Petro ir apaštalų išsakytą mintį : “Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“ (Apd.5, 29)
Jeigu mes šią padėtį suvoksime tik iš tarpukario tautinės respublikos istorinės perspektyvos, tuomet iškils realus pavojus, jog daugelis gerų dalykų gali žlugti nė neprasidėję – jei kokia mažuma neparodys pagarbos „valstybę konsoliduojančiai“ dievybei. Dažniausiai galvojama, kad valstybė ir jos kultūra, tarptautinės teisės yra kažkas modernu, beveik moksliška. Iš tikrųjų, mes ir visa visuomenė esame tuo, kuo tikime. Svarbu, iš ko susideda mūsų vertybių pagrindai ir apie kokias istorines nuoskaudas žinome.
Be abejo, reikia turėti vilties, kad politinis pragmatiškumas nugalės, reikiami susitarimai bus pasiekti, tačiau ne tik dešinysis elektoratas, bet ir visa lietuvių patriotinė visuomenė vėl ilgam liks įtari visiems su lenkais susijusiems klausimams.
Jeigu galima bent teoriškai įsivaizduoti egzistuojant kokią nors Lietuvai ir Lenkijai priešišką jėgą bei jos dalyvavimą šioje situacijoje, tai, ko gero, šis uždavinys tai jėgai būtų esminis.
Todėl mums visiems, savo pačių garbei ir naudai, reikia išmokti vertinti bei saugoti kiekvieną Lietuvos dalį, neišsižadėti nei nepatinkančių jos istorijos fragmentų, nei skirtingų jos žmonių ar bendruomenių. Neišsižadėti, nepaisant, ar tai būtų lenkai, ar reformatai bei kiti „indėnai“. Tik taip mes galime tapti laisvais.
