Kiek teko susidurti su šios aliteracijos vertinimu, visi į ją žvelgdavo tik neigiamai, kaip į liūdnos moterų padėties simbolį.
Istorijos mokytoja komunistė anuomet mums paaiškino, jog tai buvo moterų teises ribojanti priespaudos forma, kurią sukūrė kapitalizmas. Nepalyginamai moterims geriau socialistinėje Sovietų Sąjungoje, kurioje sukurta moterų darbo apsauga, socialinės garantijos, vaikų lopšeliai ir darželiai.
Pirmoji aliteracijos raidė K – „Kinder“ – reiškia natūralią moters paskirtį gimdyti ir prižiūrėti vaikus. Matome biologinį determinizmą su visu jo negailestingumu, moters ciklus, varginančius nėštumus, riziką.
Feministiškai nusiteikusioms publicistėms tas „3K“ rodo įsišaknijusias kultūrinio auklėjimo sistemas, kurios iš anksto lemia neteisingą, nelaisvą socialinį moterų vaidmenį. Paprastesnio stiliaus feministės „3K“ vertina tiesiog kaip vyrų sąmokslą, siekiant pavergti moteris.
Valstiečių kilmės sovietiniams mąstytojams pirmosios K, t. y. vaikai ir virtuvė, abejonių nekėlė, bet nervino čia pat minima Bažnyčia. Čia jau buvo proga pasakyti ką nors apie proto nelaisvę, mokslo šviesą ir panašius gudrius dalykus.
Ar iš tiesų yra taip blogai su tuo „ 3K“? Ar tai apriboja moters savirealizacijos galimybes?
Pirmoji aliteracijos raidė K – „Kinder“ – reiškia natūralią moters paskirtį gimdyti ir prižiūrėti vaikus. Matome biologinį determinizmą su visu jo negailestingumu, moters ciklus, varginančius nėštumus, riziką. Be abejo, sunku kalbėti apie moters asmens laisvę nėščiajai triūsiant namuose, kai vyras su draugais gastroliuoja kur nori. Vyras yra laisvas kalbėti apie meną, vyriškus reikalus ir politiką, o moteris pririšta prie vaikiškų temų neišvengiamybės.
Be abejo, į vaikų gimimą galima žvelgti tik biologiškai, motinystę vertinti kaip sunkią moters organizmo funkciją. Visa tai yra tiesa, bet Biblija mums primena ir kitą gyvenimo pusę. Ji vaikus vadina Dievo dovana (Ps 127, 3; Pr 18, 10–14; 25, 21; 30, 6.17–22;).
Mes patys esame dovana vienas kitam. Gimėme kaip dovana, augome, vienaip ar kitaip buvome auklėjami, kiekvienas savaip realizuojamės. Tai iš tiesų begalinė tema. Vaikai, nuo pat jų prasidėjimo, gimimo ir subrendimo, yra stebuklas.
Antroji K reiškia „Küche“, t. y. virtuvę, kaip moters darbo barą. Į tai galima žvelgti pagiežingai ar su sielvartu, kaip į alinančią ir laiką atimančią moters prievolę maitinti šeimą, stovėti prie karštos viryklės, plauti indus, nuolat tvarkyti.
Tačiau verta pasižiūrėti į virtuvės reikalus plačiau, kaip į šeimos židinį, kurį reikia su meile, atkalumu ir dažnai – su heroiškumu nuolatos kurstyti. Be abejo, virtuvė nėra svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime.
Tačiau tremtiniai, emigrantai, toli nuo namų atsidūrę kariai pirmiausia prisimena savo pačių šeimų arba iš vaikystės iškylančius prisiminimus apie tai, ką galima pavadinti „šeimos židiniu“. Finansinių krizių metu pasaulyje krito daugelis prekybos rodiklių, tačiau augo kulinarijos knygų pardavimai. Nestabiliame pasaulyje prisiminta paprastos vertybės – valgio gaminimas, šeimos susirinkimas kartu ir valgymas prie bendro stalo. Tik ar galima šią vertybę suvokti ir vertinti kaip paprastą?
Moterų vaidmuo ir atsakomybė yra didelė, todėl Šv. Raštas pabrėžia ir perspėja: „Išmintinga moteris stato namus, o kvaila griauna juos savo rankomis” Pat.14,1.
Tai nėra labai paprasta – valgyti motinos ar močiutės su meile paruoštą maistą. Moterų vaidmuo ir atsakomybė yra didelė, todėl Šv. Raštas pabrėžia ir perspėja: „Išmintinga moteris stato namus, o kvaila griauna juos savo rankomis” Pat.14,1.
Namai čia reiškia ne ką kitą, bet šeimos vidaus politiką: tarpusavio santykius, dalinimąsi žodžiu ir duona, darbą, vaikų mokslą, sukneles, kitaip sakant, – visą „namų virtuvę“. Visos tos begalybės centras – moteris.
Kalbant apie trečiąją K –„ Kirche“, t. y. Bažnyčią, aišku tiek, jog sunku dar ką nors paaiškinti. Dar reikėtų prisiminti, kad Visuotinė Bažnyčia yra nepaprastas, dinamiškas ir gyvas pasaulinis reiškinys, apimantis ne tik Romos katalikus, bet ir didžiules stačiatikių bei evangelinių bažnyčių šeimas. Visi krikščionių Bažnyčios dalykai yra taip arti mūsų ir tokie dideli, su mūsų pačių gyvenimu taip susipynę, jog žvelgiant įprastu žvilgsniu juos net sunku pastebėti.
Turbūt dėl to kai kurios feministės kaltina krikščionybę, Bibliją bei Bažnyčią antifeminizmu ir moterų žeminimu. „Femen“ judėjimo aktyvistės mato reikalą nupjauti kryžių Kijeve, išdergti protestantizmo teologų paminklus Šveicarijoje, kratydamos nuogas krūtis šokti džiaugsmo šokį Paryžiaus katedroje dėl Popiežiaus atsistatydinimo ir skanduoti „Mes tikime gėjumi“ bei „Nešdinkis, homofobe“.
Kitos giliamintiškai samprotauja apie Popiežiaus veltui praleistą gyvenimą, kuriame nebuvo sekso.
Tačiau jos sąmoningai vengia klausimo: kokia gi būtų moterų padėtis Vakarų pasaulyje šiandien, jei Jėzus Kristus nebūtų įsteigęs savo Bažnyčios? Šiais kompiuterizacijos laikais nesunku rasti patikimos informacijos apie Europos tautų papročius iki krikščionybės. Apie moterų padėtį tokiuose civilizacijos švyturiuose kaip Indija, Egiptas, Graikija, Roma. Kokia būtų Europa be krikščionybės?
Feministės paikai įvaizduoja Bažnyčią kaip kokį vyrų klubą, nors yra atvirkščiai. Žinoma, kad krikščionybė Europoje didele dalimi laimėjo dėl tiesiog revoliucingai pagarbaus Jėzaus bei jo mokinių požiūrio į moteris ir santuoką.
Manau, kad panaši į dabartines islamo šalis, o gal į budistines. Būtų kažkas per vidurį tarp Tibeto ir Egipto, o tai reikštų gyvenimą be išsilavinimo, madų šou ir feminizmo. Verta savęs paklausti: jeigu nebūtų krikščionybės, ar galėtų Europoje prasidėti nevienareikšmis Apšvietos amžius, mokslo ir pramonės revoliucija, vykti kino festivaliai?
Feministės paikai įvaizduoja Bažnyčią kaip kokį vyrų klubą, nors yra atvirkščiai. Žinoma, kad krikščionybė Europoje didele dalimi laimėjo dėl tiesiog revoliucingai pagarbaus Jėzaus bei jo mokinių požiūrio į moteris ir santuoką.
Krikščionybę sąmoningai pasirinko vergės, verslininkės, imperatorienės ir joje auklėjo savo vaikus.Todėl, jeigu rimtai žiūrima į santuoką, vaikus, virtuvę, tai turi būti rimtai kalbama ir apie Bažnyčią.
Po įvairių „Femen“ judėjimo manifestacijų galima teisėtai klausti: iš ko statomi tų aktyvisčių gyvenimo „namai“, ant kokių pamatų? Ką jos gali pasiūlyti savo vaikams ir visuomenei, išskyrus viešą nuogų krūtų kratymą?
Iš tikrųjų vokiškas „3K“ aliteracijos apibrėžimas žymi tris begalines bei šventas ne tik moterims, bet ir kiekvienam žmogui temas. Jos ne susiaurina žmonių galimybes, bet išplečia ir rodo į begalybę. Net pavydėti galima, kad ūsuotas monarchas juokaudamas moterims suteikė koncentruotą gyvenimo grožio ir prasmės šūkį. O vyrus pamiršo.
Vyrai nuo mažens mokomi daugelio dalykų, bet toli gražu ne tokių prasmingų ir viską apimančių. Mokomi neverkti, nugalėti sunkumus, pasiekti rezultatą, įgyti autoritetą, duoti į snukį oponentui ar šlovingai mirti mūšio lauke.
Berniukams vis teigiama, kad jie turi žūtbūt kažką laimėti. Nenuostabu, kad vyrai ima maištauti. Vieni gerdami, kiti užsiimdami kitokiais rizikingais ir nuodėmingais dalykais. Pavyzdžiui, palikus šeimą ir vaikus, valtele plaukti skersai jūrą, šokinėti dviračiu nuo skardžių, dėl poros mažų stintų paikai tupėti ant lūžtančio ledo.
Vyrams linkėčiau tik to, kas yra svarbu – vaikų, virtuvės ir Bažnyčios. Tai reiškia mylėti žmoną, auklėti vaikus, imti tėvystės atostogas. Tik vyrams būtinai sukeisčiau eilės prioritetus. Visų pirma, Bažnyčia, po to vaikai ir virtuvė. Moteriai vaikai natūraliai yra pirmoje vietoje, bet vyrui taip nėra, jis gali pavargti nuo moteriškumų ir vaikiškumų lavinos.
Vyras yra kitoks – jis yra linkusi į abstrakcijas ir destrukcijas būtybė. Jam svarbu suvokti, kodėl jis kažką daro, ar tai kelia jo savivertę ir statusą visuomenėje. O Šv. Raštas ir Bažnyčia apie tai ir kalba, bara, nurodo vertybinę kryptį, suteikia stabilumą, pavyzdžiui, „palaimintas kiekvienas, kuris bijosi Viešpaties ir vaikščioja Jo keliais! Tu valgysi iš savo rankų darbo, būsi laimingas, tau gerai seksis. Tavo žmona bus kaip vaisingas vynmedis tavo namuose, tavo vaikai sėdės aplink stalą kaip alyvų atžalos“. (Psl. 138,1-3.)
Lietuvoje ir Europoje vaikų mažėja ne dėl to, kad moterys nenori vaikų ar dabar yra finansų krizė, tačiau dėl to, kad vyrų mažėja bažnyčiose, jie nebesuvokia krikščionybės. Vertybių vietą užėmė antriniai dalykai – pinigai, ekonomika, krepšinis, žvejyba.
Kol vyrai lankstysis šiems efektyvumo ir statuso stabams, šeimos bus silpnos ir nepatvarios.
Kol vyrai lankstysis šiems efektyvumo ir statuso stabams, šeimos bus silpnos ir nepatvarios. Ten, kur taip neatsitikę, tarkim, islamo pasaulyje, vaikų daugiau ir šeimos tvirtesnės.
Taip pat skirtingai yra ir su virtuvės-namų židinio vertybėmis. Moteriai jos natūraliai kyla iš šeimos ir vaikų, o vyrui – iš tikėjimo ir vertybinės motyvacijos. Vyras ir moteris yra lygūs, bet skirtingi. Kitų lyčių nėra, nors kai kas bando įrodyti, kad yra kelios lytys.
Dar drąsesni teigia, kad svarbiausia yra ne įgimtos biologinės, bet įgytos socialinės lytys, kurių priskaičiuojama jau apie 20. Tačiau aplinkui apsižvalgę matome ne fantazijas, bet gyvus vyrus ir moteris. Šios dvi lytys unikaliai papildo viena kitą. Todėl reikia žinoti, kad joks vyras, kad ir koks talentingas ar nukrypęs jis būtų, šeimoje ar homoseksualų partnerystėje vaikui neatstos moters.
Taip pat ir jokia netipiška moteris neatstos vyro. Be abejo, ne visi turi ir nori turėti vaikų, ne visi norintys turi šeimą. Tačiau visi gali statyti savo gyvenimo namus ne kvailai, ne pagal savo įgeidžius, bet vykdydami Dievo valią požiūryje į save patį, artimąjį ir visuomenę.
