Turbūt per drąsu būtų sakyti, kad knygomis išleistų žurnalistinių tyrimų Lietuvoje visai nebuvo (nors jei kas taip sakytų, paneigti būtų nelengva). Po nepriklausomybės atgavimo, praėjusio amžiaus dešimtą dešimtmetį, besikurianti laisva žiniasklaida (pirmiausia – spauda) buvo neatsiejama nuo tiriamosios žurnalistikos – tebūnie besivadavusios iš sovietinių tradicijų („tikrinti skundus“), avantiūristiškos ir mėgėjiškos, besimokančios žurnalistikos principų, neaiškių interesų vedinos.
Ta pirmoji tiriamosios žurnalistikos banga apie amžių sandūrą nuslopo. Nuslopo tiek, kad beveik dešimtmetį atrodė, jog toks žanras Lietuvos žiniasklaidoje išnyko. Turbūt neatsitiktinumas, kad tai sutapo su pirmuoju ekonomikos pakilimu. Ekonominė situacija visada keičiasi greičiau nei kultūros normos, todėl finansinę galią įgavusios verslo grupės gana nesunkiai nupirko ar pribaigė tiriančiąją žurnalistiką. Tyrimais garsėjusių žiniasklaidos priemonių savininkai labiau norėjo ekonominės gerovės nei tiesos.
Tačiau lygiai taip pat turbūt neatsitiktinumas, kad tiriamoji žurnalistika atgijo (prisikėlė?) su nauju ekonominiu pakilimu – šį kartą, tikėkimės, jau pasikeitusiomis ne tik redakcijų finansinėmis, bet ir žurnalistikos ir visos visuomenės kultūros normų sąlygomis.
15min tyrimų skyrius buvo šio atgijimo iniciatorius ir lyderis. Niekas kitas, tik šios komandos nariai, galėjo parašyti knygą „Kabinetas 339“, kurią galima pavadinti pirmąja. Pirmąja ne savo (politinio lauko) apimtimi ir gyliu, o forma – pirmą kartą vakarietiškas tiriamosios žurnalistikos modelis yra ne imituojamas, o perimamas ir sėkmingai įgyvendinamas. Knygoje kartojamas žodis „Votergeitas“ turėtų būti suprastas ne tik kaip literatūrinė figūra, padedanti skaitytojams susigaudyti, kokio masto politinė problema yra atskleidžiama, ne tik kaip slaptojo šaltinio pateikiama nuorodų sistema, ko žurnalistai turėtų ieškoti, bet ir kaip idealas, iš kurio mokomasi ir į kurį remiamasi, kai reikia ištverti mūsų tariamo politinio ir verslo elito šantažą, grasinimus, užuominas.
Pirmą kartą pateikiama tokia sąmoninga žurnalistinė ne tik politinio gyvenimo refleksija, bet ir tiriančiųjų savirefleksija. Taip, kartais toji savirefleksija ima panašėti į nekaltą savigyrą, kuri tiek pat panaši ir į savigyną, bet kai kuriuos dalykus prie tikrosios tiriamosios žurnalistikos nepratusiems Lietuvos skaitytojams iš tiesų reikia pabaksnoti ir švelniai paaiškinti. Esame neįpratę iš tiesų gilintis į savo politikų veiklą, esame neįpratę judėti nuo fakto prie fakto, o ne remtis piariniais vaizdiniais. Esame įpratę pasigauti tokius madingus, bereikšmius posakius kaip „fake news“, bet džiaugdamiesi savimi vis tiek nesidomime tikrove. Todėl ši knyga taip pat kalba apie du žurnalistus, kurie turi ištverti tokius skaitytojus. Mus, labai savimi patenkintus, bet nesugebančius skaityti ir suprasti.
„Kabineto 339“ autoriai turbūt negalėjo visai nepaisyti mūsų skaitymo ir suvokimo lygio ir įpročių, todėl pasitaiko visokių žurnalistinių klišių, pavyzdžiui, savo tyrimus ir rezultatus matuoti būsimais ar kylančiais „skandalais“. Tarytum „skandalas“ būtų jų darbo rezultatų matavimo vienetas.
Kartais negalėjau suprasti, ar kuriamas dramatiškumas yra literatūrinis sprendimas, ar autorių išgyvenama tikrovė, bet vis tiek galvoju, kad knygos istorija, autorių atliktas darbas yra stipresnis už „dramos kūrimo taisykles“, todėl čia jų galėjo būti paisoma ir mažiau. Kita vertus, labai svarbi žurnalisto Šarūno Černiausko darbo „slaptajam premjero patarėjui“ Dariui Gudeliui istorija pagaliau įgavo savo tikrąją prasmę (bent jau man), tačiau jos tragiškumas knygoje lieka iki galo neatskleistas, nes dramaturgija neapgalvota nuo pradžios – šiam žurnalistui skiriamas dėmesys visoje knygoje pernelyg epizodiškas (todėl tik žinantys knygos priešistorę apie Černiausko vaidmenį, kuriant 15min tyrimų skyrių, sugebės tai tinkamai įvertinti).
Ką svarbiausio ir įdomiausio pasako ši knyga?
1) Kiek mažai premjero Sauliaus Skvernelio veikime matyti Ramūno Karbauskio – jis čia sušmėžuoja vos ne kaip atsitiktinis personažas. Tai turbūt liudija ne tik apie jų tikruosius tarpusavio santykius, bet ir kaip iš tikrųjų valdoma valstybė (bent šiuo metu, 2016–2019). Paprastai apie politinę korupciją kalbama kaip apie politinei sistemai kenkiantį reiškinį. Skvernelio ir Karbauskio santykių kontekste norėtųsi sakyti, kad korupcija tiesiog keičia formalią politinę sistemą, joje formuojasi tokie formalias institucijas dubliuojantys centrai, kurie iš esmės nebeleidžia mums kalbėti apie konstitucinę valstybės sąrangą.
2) Nesuprantu, kodėl po knygos pasirodymo nekeliamas klausimas, ar premjeras nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (ne vieną kartą)? Argi nuo Rolando Pakso apkaltos laikų iš tiesų ne tik nežengėme į priekį, bet einame atgal?
3) Lietuvos visuomenė yra labai dirgli, irzli, greita įsižeisti, trokštanti teisybės, bet iš principo – visiškai abejinga melui. Kad melas yra svarbus politinio gyvenimo įrankis, visiems savaime aišku, bet po šitos knygos norisi kelti klausimą: ar melas gali būti bet kurios politinės santvarkos pamatas? Čia svarbiausia pabrėžti – bet kurios? Ar mes priimame šį fundamentą, šią radikaliai pesimistinę išvadą? Kodėl mes protestuojame dėl atskirų formuojamo biudžeto eilučių (ir tokiu būdu, kad ir paradoksaliai, paremiame valdžią implikuodami, kad tikime jos galimybe kažką pakeisti), bet neprotestuojame iš esmės – prieš šitą valdžią, prieš tokią Vyriausybę, prieš tokį ministrą pirmininką? Ne pavieniui, ne atskiromis interesų grupėmis, bet visi kartu. Bent tam, kad išsivaduotume iš abejingumo melui.
4) Galios jausmas naikina laiko jausmą. Žiūrint naivaus žmogaus akimis, knygoje atskleidžiamas politinis/korupcinis elgesys atrodo logiškas tik esant įsitikinus, kad valdžioje būsi amžinai, kad valdžia ir tu pats esi amžinas. Ir tada, kai galios jausmas atrodo viską užgožęs, staiga sugrįžta laikas – per išgyventą stresą, nesuvaldytą nerimą, pyktį, pagiežą (galbūt net kaltės jausmą?), per ligą.
Beje, šiek tiek gaila, kad knygos autoriai nesiryžo užmegzti subjektyvesnio ryšio su savo herojais, kaip būdinga tokio žanro knygoms, – labiau aprašydami tų personažų išvaizdą, elgesį, charakterio savybes ir detales. Tačiau premjero lemiančioji savybė – nesuvaldomas nervingumas – išryškėja. Nesinori stereotipizuoti, bet spėčiau, kad tai policininkų profesinė ypatybė – jų gyvenimas pernelyg įtemptas, per daug jame blogosios žmogaus pusės, per daug mirties, atsakomybės ir paslydimų.
Šalia Skvernelio pasirodo ir dar du įdomūs personažai ir tipažai – šekspyriškasis Skirmantas Malinauskas ir moljeriškasis Darius Gudelis. Pirmasis atrodo tarytum nuolat patiriantis vidinę dramą (tarp ambicijų, tarnystės, sąžinės, draugystės, kvailystės ir savęs suvokimo), antrasis – nuolat kuriantis ir manipuliuojantis dramomis (dėl to nesibodintis žaisti net savo paties jausmais ir įvaizdžiu).
5) Biurokratas – tai nuolat pralaimintis žmogus. Pralaimėjimas yra jo kančia ir gyvenimo prasmė. Mūsų valstybės aparate pralaimintys laimi.
6) Holivudiniai filmai apie paslaptingus šaltinius ir jų mįslingą kalbėjimą nemeluoja.
7) Anksčiau visais politinio gyvenimo atvejais buvo galima spekuliuoti KGB korta (šantažuoti, grasinti, kompromituoti, diskredituoti), o dabar ją pakeitusi kita korta su santrumpa MGB.
Kai prieš daug metų, gal prieš dešimt, vieną šeštadienį „budėdami“ sėdėjome su Dovydu vienos redakcijos akvariume, kalbėjomės ir ilgai ginčijomės apie žiniasklaidos padėtį, apie jos savininkus ir jų interesus. Netrukus po to aš išėjau iš žurnalistikos, o Dovydas tapo vienu geriausių žurnalistų Lietuvoje. Dabar suprantu, kodėl: visada buvau prastas, negabus, naivus žurnalistas, tebūčiau prisitaikęs prie to, kas buvo, negebėjęs nė per nago juodymą ištverti panašaus tyrimo. Dovydas buvo ir yra visiška priešingybė. Išėjęs iš to akvariumo, jis ėmė keisti pačią Lietuvos žurnalistiką. Jam labai pasisekė, kad sutiko tokią kolegę kaip Birutė Davidonytė. Žurnalistų vienišumas buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl tiriamoji žurnalistika buvo nuslopusi. Pagaliau žurnalistikos profesionalai dirba komandomis – ne tik formaliai kartu, bet ir būdami iš tiesų solidarūs, padėdami, papildydami ir apgindami vienas kitą.
Tik todėl galime pasakyti: Birutė ir Dovydas ištvėrė šią knygą.
P.S. #PirmalaikiaiRinkimaiKalėdoms
Šio komentaro autorius Tomas Vaiseta yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikas, rašytojas, knygų „Orfėjas: kelionė pirmyn ir atgal“, „Vasarnamis“, „Nuobodulio visuomenė“, „Paukščių miegas“ autorius.
