Tomas Vaiseta: Mirusių žurnalistų draugija – apie ką tylime, kolegos?

Priklausau tai žurnalistų daliai, kuri – jei tik pasitaikys proga – pabandys išsiginti esą žurnalistais. Kas tik norite, bet ne žurnalistai. Nors turiu komunikacijos specialisto diplomą ir dešimties metų žurnalistinio darbo stažą.
Tomas Vaiseta
Tomas Vaiseta / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Kodėl taip yra, atsakyti paprasta: sieti save su šia profesija Lietuvoje tapę nejauku dėl labai stipraus simbolinio fono. Fono, kuris tave iš karto susieja ne su kilniausiais žurnalistikos tikslais (žodžio laisvė, tiesos paieška), o su mūsų laike ir erdvėje susiklosčiusiomis struktūrinėmis ydomis – politiniu spaudimu ir užsakymu, par(si)davimu, šmeižtu, šantažu ir visomis kitomis sisteminėmis negandomis, kurios bent jau besidomintiems žiniasklaida yra gerai žinomos. Tiesą sakant, gali dirbti kaip nori – vis tiek būsi susietas su šiuo fonu. Ir taip darantieji bus teisūs.

Absoliučiai daugumai žurnalistikos profesijos atstovų dėl to labai gėda, kaip ir man, užtat jie labai džiaugsmingai priima visus tokią situaciją racionalizuojančius paaiškinimus: bloga ekonominė padėtis, posovietinei visuomenei būdingas kompetencijos trūkumas, korupcinė aplinka.

Absoliučiai daugumai žurnalistikos profesijos atstovų dėl to labai gėda, kaip ir man, užtat jie labai džiaugsmingai priima visus tokią situaciją racionalizuojančius paaiškinimus: bloga ekonominė padėtis, posovietinei visuomenei būdingas kompetencijos trūkumas, korupcinė aplinka, demokratijos deficitas ir t. t.

Bet labai retai iš jų išgirsi, kad jie savo veikla, tiksliau, neveiklumu ir prisitaikymu taip pat pakankamai svariai prisidėjo prie situacijos, kuri susiklostė per dvidešimt ketverius Nepriklausomybės metus.

Lietuvos žurnalistikos bėda yra ne tik visos vardintos sisteminės problemos, bet ir tai, kad šalyje nesusiformavo arba užuomazgų stadijoje žuvo žurnalistų profesinė bendruomenė. Bendruomenė, kuri sąmoningai suprastų, kad jos pagrindinis interesas – ginti jų profesijos idealus ir reikalauti, kad jiems būtų suteikta teisės tų idealų laikytis kasdieniame savo darbe.

Tos bendruomenės kasdienis rūpestis būtų užtikrinti kiekvieno jos nario saugumo jausmą: jeigu tik tau sukliudys kas laikytis mūsų susitartų principų, mes visi stosime už tave. Logika elementari: jeigu redaktorius liepia rašyti užsakomąjį straipsnį, tu ramiai atsisakai tai daryti, nes žinai, kad kitu atveju kartu su tavimi redakciją paliks visas kolektyvas. Nėra tokio savižudikiško redaktoriaus, kuris leistų sau avantiūrą taip rizikuoti. Ypač jeigu žinotų, kad po tokio įvykio joks kitas žurnalistas taip pat nesutiks su juo dirbti.

Kai jis atskleidė, kad „Balsas.lt leidinių“ grupėje algos mokamos vokeliuose ir kad yra daugiau negu „migloti“ šios redakcijos santykiai su Darbo partija, kilo tik – žargonu kalbant – žiniasklaidinis kipišas, bet jokių būdu ne žurnalistus solidarizuojantis įvykis, lemiantis žūtbūtinę jų kovą už savo teisę tiesiog normaliai dirbti darbą.

Kad tokios bendruomenės Lietuvoje n(eb)ėra man tapo aišku po mano bičiulio Marijaus Širvinsko-Gailiaus istorijos.

Kai jis atskleidė, kad „Balsas.lt leidinių“ grupėje algos mokamos vokeliuose ir kad yra daugiau negu „migloti“ šios redakcijos santykiai su Darbo partija, kilo tik – žargonu kalbant – žiniasklaidinis kipišas, bet jokių būdu ne žurnalistus solidarizuojantis įvykis, lemiantis žūtbūtinę jų kovą už savo teisę tiesiog normaliai dirbti darbą. Jau nekalbant apie pačios tuometės „Balsas.lt leidinių“ grupės darbuotojų elgesį, dėl kurio man ir šiandien žandai užkaista.

Paskui nutiko ta apgailėtina valstybės paslapties paviešinimo istorija, kai STT agentai krėtė BNS redakciją ir kai kurių jos darbuotojų namus.

Tuo metu viešojoje erdvėje skambėjo entuziastingi samprotavimai, kad šis įvykis atskleidė žurnalistų bendruomenės konsolidaciją. O juk stebėjome priešingą reiškinį: STT reidai parodė, kokie nepasiruošę ir kaip apie panašius akibrokštus net nėra mąstę paprasti žurnalistai.

Žurnalistų bendruomenės neegzistavimą geriausiai pademonstravo surengta plojimo akcija prie STT būstinės: atėjo tik kruopelytė iš tų žmonių, kurie dirba žurnalistinį darbą Vilniuje. Beje, ne vienas iš jų ten atėjo ne protestuoti, o atlikti reporterio užduotį – užfiksuoti akciją.

Tai, kas vyksta dabar – turiu galvoje puolimą prieš Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją – turėtume priskirti prie pomirtinio žurnalistų bendruomenės gyvenimo etapo. Kiek pamenu, ilgus metus buvo saviapgauliškai guodžiamasi, kad Lietuvos žiniasklaidos etika pakiltų į naujas aukštumas, jei tik ši komisija pradėtų veikti. Ne imituotų darbą, ne plepėtų susirinkusi, o atliktų funkcijas, kurios jai priskirtos. Ir štai savireguliacijos vaidmenį atliekanti komisija, vadovaujama psichiatro (argi ne ironiška?) Lino Slušnio, įgyvendino šią seną mūsų svajonę – ji pradėjo dirbti!

O kai ėmėsi darbo, paaiškėjo, kad veikti yra ką. Neetiškais vienas po kito buvo pripažinti tie, kurie seniai tokiais turėjo būti pripažinti. Argi jūs iš tiesų abejojate šių sprendimų pagrįstumu? Kadangi pažįstu daug žurnalistų, drįstu spėti, kad tik retu atveju būtų bandoma ginčytis.

Sutinku, kad piniginėmis baudomis neišmokysi etikos – nei paprasto žurnalisto, nei juolab žiniasklaidos tūzo. Bet tai išeina už komisijos kompetencijos ribų.

Visa kita – ir tą bando pasakyti puolimo taikiniu tapęs Slušnys – nėra šios komisijos galioje: ji gali spręsti, ar viena ar kita publikacija ir reportažas pažeidė etikos normas, bet ne ji yra nutarusi, kokią bausmę už tai skirti. Sutinku, kad piniginėmis baudomis neišmokysi etikos – nei paprasto žurnalisto, nei juolab žiniasklaidos tūzo. Bet tai išeina už komisijos kompetencijos ribų.

Lygiai taip pat galima sutikti, kad komisija nėra išsprendusi visų savo veiklos reglamentavimo klausimų, bet norėčiau priminti, kad dirbti į šią komisiją vienu metu buvo deleguotas teisininkas, atstovaujantis ir dienraščio „Lietuvos rytas“ interesams. Kyla klausimas, kodėl tikrai geras ir profesionalus advokatas anksčiau neiškėlė tų klausimų, kuriuos dabar kelia jo darbdavys? O gal tai vis dėlto nebuvo tokie reikšmingi epizodai, kad komisija negalėtų dirbti ir priimti sprendimų?

„Respublika“ užsidaro (jei ne blefuoja) ne todėl, kad jai buvo panaikinta PVM lengvata ir užkirstas kelias prie valstybės lėšų. Ji pati prieš daug metų pasmerkė save tokiai baigčiai. Taip pat ir „Lietuvos rytui“ iškyla finansinės grėsmės ne todėl, kad užsukamas valstybinių viešinimo užsakymų kranelis, o todėl, kad jis pamažu vis mažiau norėjo užsiimti žurnalistika, o vis daugiau – komercija ir politika.

Man atrodo, kad netgi pasaulinės medijų tendencijos, kai internetas stumia į pašalę popierinius laikraščius, nėra dabartinės mūsų didžiųjų dienraščių egzistencinės krizės lemiančioji priežastis. Negali uždirbti iš žurnalistikos, jei nesiūlai žurnalistikos paslaugų. Šiuo metu jie ir uždirba tiek, kiek žurnalistikos siūlo.

Tad jeigu iš tiesų baigiasi tam tikra Lietuvos žiniasklaidos era, tai aš tik džiaugiuosi, nes toji era man siejasi su korupcija, politiniais užsakymais, nepagarba etikai ir bendražmogiškoms vertybėms, galiausiai – su pamatinių žurnalistikos idealų nepaisymu.

Kodėl nenorite ginti savų darbo principų? O jeigu jums į juos nusispjauti, kodėl nenorite tiesiog apginti padoraus žmogaus, kuris už jus gina jūsų profesiją?

Ar visai tai, ką dėstau, nėra žinoma mano kolegoms žurnalistams? Anaiptol. Jie galėtų apie tai pakalbėti ir gudriau, ir giliau. Bet tyli. Komisijos puolimas, mėginimas ją sukompromituoti iš tiesų yra žurnalistų puolimas (jeigu būtų žurnalistų bendruomenė, sakyčiau – bendruomenės puolimas). Mes matome lyg kokį įsiutusį devyngalvį slibiną, kurio dvi galvos bando nukasti likusias. Ar jūs, kolegos žurnalistai, nejaučiate pavojaus, o tuo pačiu – galimybės?

Kai kurie iš žurnalistų, dirbančių „Respublikoje“ ir „Lietuvos ryte“, yra man autoritetai, kai kuriais nuoširdžiai žaviuosi, kitiems pavydžiu jų žurnalistinių gabumų ir pasiekimų, dar su kitais mielai bičiuliaujuosi ir einu kartas nuo karto išlenkti po bokalą alaus, bet niekaip nesuprantu, kodėl jiems patinka būti mirusiais.

Kodėl nenorite ginti savų darbo principų? O jeigu jums į juos nusispjauti, kodėl nenorite tiesiog apginti padoraus žmogaus, kuris už jus gina jūsų profesiją?

 

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis