Esame didelės apimties visuomeninės krizės, kuri pirmiausia pasireiškia nepasitikėjimu viskuo ir visais, akivaizdoje. Puikus pavyzdys yra Prancūzija.
Šioje šalyje 2017 m. pradžioje paskelbtoje reprezentatyvioje apklausoje 70 proc. respondentų manė, kad demokratija veikia „nelabai sėkmingai“. 81 proc. piliečių reiškė politikams įvairius jausmus: nuo nepasitikėjimo iki susierzinimo ir pasibjaurėjimo. 2018 m. sausio mėn. tas pats tyrimas parodė, kad 71 proc. prancūzų žmonių abejoja dėl politikų padorumo ir 69 proc. nėra pasirengę patikėti šalies vairo tradicinėms partijoms.
Ir nenuostabu, kad prancūzų nepasitenkinimas įsiplieskė „Geltonųjų liemenių“ sukilimu.
Svarbu pastebėti, kad tokia situacija nebuvo kažkokių atsitiktinumų ar įvykių grandinės padarinys, bet nuosekliai besikaupianti reakcija, kuri tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kaip koks pūlinys, prasiveržė į išorę.
Eilinių prancūzų parama (nepaisant prievartos protrūkių) „Geltonosioms liemenėms“ rodo aiškų ir apčiuopiamą susiskaldymą tarp žmonių (teisėtos valdžios) ir jų išrinktųjų (teisinės valdžios). Politinės partijos ir profesinės sąjungos, kurios galėjo vaidinti tarpininkų vaidmenį buvo pašalintos iš žaidimo.
Nors „Geltonųjų liemenių“ sukilimas nėra revoliucija, bet po keturis šeštadienius trukusios anarchijos ir riaušių prezidentas Emmanuelis Macronas pasidavė. Jis panaikino degalų mokestį ir įsakė vyriausybei pakelti minimalų darbo užmokestį. Apskaičiuota, kad Macrono atsitraukimas kainavo apie 10 milijardų eurų, o tai sudaro 0,4 proc. Prancūzijos BVP.
Macrono politinis žlugimas yra nepaprastas reiškinys. Per 2017 m. rinkimus jis gavo beveik du trečdalius balsų, o jo partija absoliučią daugumą Prancūzijos nacionalinėje asamblėjoje. Šiandien, pagal apklausas, Macrono populiarumas siekia vos 21 proc. Dabar mintis, kad jis gali tapti „naujuoju Napoleonu“, visuotinai pripažintu ES lyderiu ir pakeisti Angelą Merkel, atrodo juokinga.
Prancūzijos atvejis yra pavojaus signalas visam Europos politiniam, administraciniam ir finansiniam elitui, kuris per paskutinius du dešimtmečius veda ES prie žlugimo. Europiečius judina nacionalinio orumo atkūrimo judėjimas, tiesioginės demokratijos poreikis ir sociokultūrinių pervartų, kurias politinis, ekonominis ir administracinis elitas įvedė žmonėms, nepriėmimas.
Visi šie procesai turėtų rūpėti ir mūsų politikos bei valdžios viršūnėms. Pagal apklausas piliečiai nepasitiki Seimu, bankais, partijomis...
Neįmanoma užmerkti akių, kad gyvename pykčio, nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo atmosferoje.
Žinoma, apklausas galima interpretuoti ar ignoruoti, bet neįmanoma užmerkti akių, kad gyvename pykčio, nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo atmosferoje.
Tad galime sakyti, jog išgyvename stiprią institucijų krizę, kuri yra procesas, reiškiantis tam tikrų institucijų autoriteto smukimą, kai juo nebepasitikima kaip anksčiau. Institucijų krizės priežastis – nesugebėjimas efektyviai atlikti savo funkcijų.
Pavyzdžiui, švietimo – mokyti vaikus, medicinos – gydyti žmones, šeimos – stiprinti sutuoktinių ryšius ir auginti vaikus ir pan. Sociologai sako, kad tuomet tokios institucijos funkcijas perima kitos, naujai gimstančios ar jau egzistuojančios institucijos.
Šalies valdantieji triumfatoriškai laimėję prieš du metus Seimo rinkimus „prarado bangą“. Paradoksalu, kad žadėję keisti situaciją švietimo ir kultūros srityse, būtent jose ir paslydo, o įsivėlę į rietenas su konservatoriais paleido iš akiračio politinės darbotvarkės nuoseklumą. Mokytojų streikas yra tik mažas ženklas, kad šalyje fermentuojasi mūsų elitui, kuris vis narciziškai staiposi savo burbule, nepalankios nuotaikos.
Be abejonės, socialiniai neramumai, konfliktai nėra kažkoks gėris. Tačiau institucijų krizės yra neišvengiamas dalykas, kuris laikas nuo laiko kartojasi, vykstant įvairiems pokyčiams visuomenėje.
Paprasčiausiai krizės parodo, kad vienos ar kitos institucijos mechanizmas nebefunkcionuoja labai gerai, kad visuomenei reikia į tai atkreipti dėmesį, o valdžiai kažką keisti, permąstyti įstatymus, reglamentuojančius tos institucijos veiklą, funkcionavimą.
Mūsų kasdienybėn įsirėžęs graikiškos kilmės žodis „krizė“, kuriuo, kaip ir rusais, mėgstama gąsdinti ne vietoj ir ne laiku, turi daugybę reikšmių: „sprendimas“, „nuosprendis“, „baigtis“, „posūkio vieta“, „teismas“. Jei šias reikšmes giliau apmąstytume, tai išvystume, kad jose nėra to negatyvaus užtaiso, kuris tarsi kokie nuodai skverbiasi į mūsų kolektyvinę sąmonę.
Maža to, tai puiki galimybė peržiūrėti daugybę savaime suprantamų mūsų visuomeninio gyvenimo reiškinių, nebijoti abejoti įsisenėjusiomis schemomis. Reikia tik drąsos, solidarumo, pasitarimo ir supratimo, kad krizės taptų ne pasmerkimu, bet proveržiu į ateities naujumą.
