Be abejo, kad ne vienas katalikišką praktiką paviršutiniškai pažįstantis žmogus gali klausti, kokia šio veiksmo prasmė?
Savo pranešime visuomenei Lietuvos vyskupai pažymi, kad šiuo veiksmu „atnaujiname tikėjimą, puoselėtą mūsų tėvų ir protėvių, kurių dėka Lietuva tapo žinoma kaip Marijos žemė“, ir „artėjant Vasario 16-ajai, kai švęsime Lietuvos Valstybės atkūrimo 100 metų Jubiliejų, Marijos globai patikime Lietuvos dabartį ir ateitį, su dėkingumu atmindami visus, kurių dėka ją turime.“
Praeitis liudija, kad tokie vyskupų ir tikinčiųjų sutartiniai veiksmai skatina bendruomeniškumą, kviečia neapsiriboti vien medžiaginiais dalykais ir su viltimi žvelgti į ateitį.
1987 m., birželio 6 d., popiežius šv. Jonas Paulius II pasimeldęs rožinį seniausioje Romos Marijai skirtoje šventovėje Santa Maria Madžiore, sukalbėjo maldą Dievo Motinai, kurios globai pavedė Lietuvą ir Rusiją. Vatikano radijas šias apeigas transliavo į visą pasaulį.
Tais pačiais metais, jis, švenčiant Lietuvos 600 m. Krikšto jubiliejų, paskelbė arkivyskupą Jurgį Matulaitį palaimintuoju. Šia proga Lietuvos vyskupai ir valdytojai išleido raštą, kuriame kvietė dvasiniam pabudimui, o liepos 12 d. Marijampolėje (anuometiniame Kapsuke) vyko J.Matulaičio kūno perkėlimo į altorių iškilmės, per kurias šį miestą užplūdusioje minioje plevėsavo trispalvės, skambėjo tautinės giesmės ir dainos.
Ar vis geriau gyvenanti Lietuva sutiks, kad krikščioniška samprata nėra visiškas svetimkūnis mūsų visuomeniniame gyvenime?
Visi žinome, kad netrukus šalyje prasidėjo tautinis atgimimas atvedęs prie nepriklausomos valstybės atkūrimo.
1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje vyskupai, dalyvaujant valdžios atstovams, paaukojo Lietuvą Marijos Nekalčiausiai Širdžiai. Po dviejų metų (1993), rugpjūčio 31 d., įvyko galutinis okupacinės Rusijos kariuomenės išvedimas, o rugsėjį mūsų šalį pirmą kartą istorijoje aplankė popiežius.
Taip istoriniai įvykiai persipina su viltingu maldingumu, tikėjimo šventimu. Tai nereiškia, kad religiniai veiksmai yra kažkokia magija, per kurią dieviška galia mechaniškai atsiliepia į apeigas. Jie yra tikėjimo slėpiningu Dievo veikimu žmonių istorijoje išraiška. Pagaliau tokios tikėjimo manifestacijos telkia tikinčiuosius bendrystei ir stiprina jų katalikišką tapatybę.
Pastaroji yra svarbus veiksnys vystant ir lietuvišką tapatybę. Minint mūsų modernios valstybės šimtmetį neįmanoma jos gimimo įsivaizduoti be Katalikų Bažnyčios indėlio. Kalbama ne tik apie dvasininkų politinę ir švietėjišką veiklą, bet ir apie parapijų bendruomenes, kurios tapo tikrais valstybingumo sąmonės židiniais.
Valstybingumo šimtmetis yra savotiška kryžkelė mūsų tautai, kuriai globalių iššūkių akivaizdoje būtini aiškūs orientyrai. Ar vis geriau gyvenanti Lietuva sutiks, kad krikščioniška samprata nėra visiškas svetimkūnis mūsų visuomeniniame gyvenime? Europoje turime du katalikiškos tradicijos kraštų raidos pavyzdžius.
80-ųjų pabaigoje Airija buvo viena neturtingiausių Vakarų Europos šalių. Tuo pačiu metu ji buvo viena religingiausių šalių, jos tautinė tapatybė rėmėsi katalikybe. Vis tik 1990-aisiais ji pasiekė ekonominio augimo lygį, panašų į vadinamųjų „Keturių Azijos tigrų“. Per dešimt metų Airija iš skurdžiausių Vakarų Europos šalių tapo viena turtingiausių, perėjusi nuo emigracijos iki imigracijos. Tuo pačiu metu Airija pradėjo greitai atsisakyti savo katalikiškos tapatybės, airiai atitolo nuo katalikiškos etikos, Bažnyčią drebino skandalai, ištuštėjo seminarijos.
Tačiau egzistuoja ir kitas pasirinkimas. Daug kuo su mumis sugretinama Slovakija, kuri 2000-aisiais, prieš pasaulinį ekonominį nuosmukį, buvo tapusi „Tatrų tigru". Jos ekonomika vystėsi sparčiai ir daugybė užsieniečių pradėjo investuoti į šią šalį. Pavyzdžiui, Slovakija su daugybe automobilių gamyklų tapo Europos Detroitu. Tačiau, nepaisant to, kad auga gerbūvis, Slovakijoje vis dar yra aukštas religingumo lygis, palyginti su Europos normomis, taip pat yra šalyje daug vyrų norinčių tapti kunigais.
Tad krikščioniškasis požiūris į daugybę visuomenę kamuojančių problemų galėtų tapti tuo atsaku, kurio ieškoma, kai prabylama apie „vertybių krizę“ krečiančią nūdienos pasaulį ir mūsų Lietuvą. Čia neturima omenyje, kad Lietuva taptų krikščioniška valstybe, nes šalies Konstitucija garantuoja valstybės ir Bažnyčios atskyrimą, tačiau krikščioniškasis požiūris į šeimą, socialines problemas, asmenį, bendrąjį gėrį gali būti tuo gelbėjimosi inkaru, kuris padėtų rasti atramos tašką šiandienos pervartose.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: KGB agentai tik tokie
