Idėja svarbi ir morali. Juk esmė – ne kerštas ar koks revanšas, bet teisinis, istorinis, moralinis šio reiškinio įvertinimas. Svarbu, kad ateities pasaulyje neatsirastų prielaidų šiai nežmoniškai sistemai atsikurti. Ateities kartos komunizmui turėtų uždėti politinę ir moralinę užkardą. Be to, būtina, kad tarp nacizmo ir komunizmo būtų padėtas lygybės ženklas.
Pastarasis dalykas yra vienas sunkesnių. Problema čia paprasta. Nacizmas kovoje su komunizmu pralaimėjo. Vieni iš Niurnbergo tribunolo organizatorių buvo komunistai. Vėlgi nacizmas buvo vakarietiškoje politinėje ir kultūrinėje erdvėje įsikerojęs reiškinys, o tai apsunkina ir galimybę pasmerkti komunizmą. Vyraujantys Vakarų Europos politiniai sluoksniai dar ilgai dėl to jaus kompleksą, smerks bet kokias nacionalinės savimonės apraiškas ir žiūrės pro pirštus į komunizmą.
Nenuostabu, kad antikomunistinės idėjos sklando Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kurios labiausiai nukentėjo nuo komunizmo. Vakariečiai tiesiogiai nepatyrė šios ideologijos žalos. Komunizmo blogis jiems pažįstamas miglotai: kažkas iš istorijos, kažkas iš spaudos...
Juk ne vienas dabartinės Vakarų demokratijos lyderis jaunystėje marginalinėse grupėse studijavo Trockį ir Mao Raudonąją knygelę. Tad kas drįs pasmerkti komunizmą kaip ideologiją?
Maža to, komunistai kai kuriose Vakarų Europos šalyse yra įtakingi, ypač Prancūzijoje, Graikijoje ir Italijoje. Ryškus komunizmo renesansas pastebimas Lotynų Amerikoje. Net nūdienos Rusijos disidentai flirtuoja su nacionalbolševikais bei komunistais.
Dar viena bėda, kad dažnai komunizmas sutapatinamas su stalinizmu, su šio režimo nusikaltimais, Stalino asmeniu. O esame gajos ir karingos ideologijos akivaizdoje. Ji apima ir Vladimirą Leniną, Leonidą Trockį, Mao Dzeduną, Che Guevarą. Šių autorių mintys yra komunizmo nusikaltimų variklis. Iki šiol karšti jaunuoliai, įkvėpti šių idėjų, plėšikauja Kolumbijoje, žudo Afrikoje, puola į gatvių kautynes su policininkais Paryžiuje...
Komunizmo ideologai lieka socialistų judėjimo klasika visame pasaulyje, godojama ir skaitoma. Juk ne vienas dabartinės Vakarų demokratijos lyderis jaunystėje marginalinėse grupėse studijavo Trockį ir Mao Raudonąją knygelę. Tad kas drįs pasmerkti komunizmą kaip ideologiją?
Nepalankus yra ne tik tarptautinis kontekstas. Kaip ir daugelyje Rytų Europos šalių, taip ir Lietuvos valdžios viršūnėse, rasime buvusių komunistų. Įvairiais skaičiavimais, prieš Atgimimą Lietuvoje būta 220 tūkstančių Komunistų partijos narių. O kur dar jų šeimų nariai? Tuo nenoriu teigti, kad visi jie liko ištikimi ideologijai, bet tai bent kiek paaiškintų, kodėl Lietuva yra pakanti ekskomunistams.
Be to, didžioji dauguma mūsų gyventojų net nepažįsta šios ideologijos užtaiso, nemenka dalis sovietinėje Lietuvoje gyvenusių mūsų piliečių, smerkia „blogus vadovus“, komunizmo nusikaltimus, bet ne pačią ideologinę sistemą, nes jos nepažįsta. Blogai ir tai, jog antikomunistai yra pralaimėję jaunąją kartą. Jiems kažkoks komunizmas siejasi su praeitimi, jie ramiai nešioja marškinėlius su komunistine simbolika, o intelektualesni dar pasižavi Che Guevaros ar Naomo Chomskio darbais.
Komunizmo nusikaltimai atnešė mūsų tautai trauminę patirtį, kuri beveik aštuoniems dešimtmečiams niekur nedingo ir vis glūdi mūsų tautos kolektyvinėje pasąmonėje. Ir ši trauminė patirtis mūsų visuomenėje pasireiškia įvairiais pavidalais.
Kartais susidaro įspūdis, kad mes bėgame nuo jos, norime ją pamiršti. Kartais tuo skausmu mėgaujamės, didžiuojamės, norime būti aukomis. Kartais toji patirtis pasirodo baisiomis baimėmis, kai iš kažkur išnyra vergiškas nuolankumas prieš stipresnį, kentėjimas sukandus dantis, baimė pakelti balsą, nepaaiškinama anemija. Ar tai ne aidas tos traumos, kai atėjūnai atėmė mūsų valstybę, vežė mus, plėšė ir naikino mūsų turtą, alino kraštą?
Blogai ir tai, jog antikomunistai yra pralaimėję jaunąją kartą. Jiems kažkoks komunizmas siejasi su praeitimi, jie ramiai nešioja marškinėlius su komunistine simbolika.
Iš esmės Lietuva nebuvo išgydyta nuo šios traumos. Mes esame tik pradiniame taške, kai yra tik pripažintas įvykęs faktas, tačiau nėra išvadų ir juos skatinančių kitų svarbių žingsnių, kad tauta galėtų įgauti sveikumo. Nėra vertinimo, kodėl su mumis tai atsitiko, kokia mūsų atsakomybės dalis, kokių padarinių tai atnešė, ką mes norime iš viso šito išgauti. Trūksta moralinio, vertybinio vertinimo, todėl liekame tik istorinio fakto lygmenyje. Tokiu atveju negali būti net kalbos apie atleidimą, įprasminimą, pozityvių dalykų ieškojimą.
Tokia atmosfera nėra palanki visuotinesniam komunizmo pasmerkimui. Lieka tikėtis, kad kada nors bus tam subręsta.
TAIP PAT SKAITYKITE: Konservatoriai siūlo projektą, kuris pasmerktų Lietuvos komunistų partiją ir įpareigotų paskelbti ryšius su ja
