Šiame susitikime dalyvauja 190 visai Bažnyčiai atstovaujančių vyskupų, kurių 114 vyskupų konferencijų pirmininkų iš visų žemynų. Visuose „viršūnių susitikimo“ posėdžiuose numatytas ir popiežiaus Pranciškaus dalyvavimas.
Svarbu pastebėti, kad tokio formato susitikimas yra išskirtinis ir gana naujas įvykis Bažnyčios gyvenime, iš kurio laukiama ryžtingų sprendimų Katalikų Bažnyčią alinančios krizės akivaizdoje. Būtų klaidinga manyti, kad iki šiol Bažnyčios vadovybė buvo pasyvi ir nieko šia linkme nedarė. Dar 1987 metais Kanados vyskupų konferencija buvo viena pirmųjų, kuri paskelbė direktyvas apie vaikų lytinį išnaudojimą, po to, sekė ne viena Bažnyčios direktyva, tačiau krizė tik gilėjo.
Tik pažvelgus į platesnį etinį ir istorinį kontekstą, galima šiek tiek paaiškinti šios krizės pobūdį. Vertėtų įsisąmoninti, kad vien dėl krikščionybės poveikio pedofilija nūdien yra moralinė problema.
Seksas su berniukais ir mergaitėmis – ypač su berniukais – buvo visuotinai pripažinta elgsena antikos pasaulyje. Krikščionybė atmetė šią pagonišką seksualinę praktiką, nes manė, kad ji yra lytiškumo iškraipymas. Jei nebūtų krikščionių pamokslininkų veiklos, įstatymai prieš pedofiliją niekada nebūtų išvydę dienos šviesos.
Šį istorinį kontekstą verta papildyti keliomis svarbiomis detalėmis: senovės Graikijoje ir Romoje vyrai dažniausiai lytiškai santykiaudavo su berniukais nuo 12 iki 18 metų, kai berniukai bręsta ir tampa vyrais. Trumpai tariant, homoseksualumas buvo susijęs su pedofilija. Tuo metu nebuvo skirtumų tarp homoseksualumo, pedofilijos, hebefilijos (lytinių santykių su paaugliais nuo 11 iki 14 metų) ir efebofilijos (seksas su 15–19 metų paaugliais). Vien vyravo troškimas santykiauti su 12–18 metų berniukais.
Vertėtų įsisąmoninti, kad vien dėl krikščionybės poveikio pedofilija nūdien yra moralinė problema.
Be to, ne vien homoseksualios orientacijos vyrai lytiškai santykiaudavo su berniukais. Dauguma vyrų turėjo tokių lytinių santykių, nes tai buvo graikų – romėnų kultūros norma, ir šie vyrai galėjo būti tiek homoseksualūs, tiek heteroseksualūs. Tad pedofilija buvo ne moralinė dilema, o tik veiksmas, kurį atlikdavo dauguma vyrų.
Tokia buvo situacija pagoniškoje Graikijoje ir Romoje. Ir tada atėjo Kristus. Krikščionybė pedofiliją pavertė moraline problema. Kadangi krikščionybė palaipsniui išplito į visą pagonišką Romos imperiją, plačiai paplitęs vyrų, turinčių lytinių santykių su berniukais, rėmimas, pavirto į nepakantumą. Tas pats pasakytina apie homoseksualumą, seksualinę vergiją, abortus, vaikžudystę. Visos šios visuotinai pripažintos pagoniškos socialinės praktikos tapo moralinėmis problemomis tik dėl krikščionių tikėjimo plitimo.
Palaipsniui krikščionybė per evangelizacijos procesą pradėjo dominuoti Vakarų kultūroje. Vienintelė priežastis, kodėl homoseksualumas vėl įsitvirtino kultūroje ir teisėje, yra krikščioniškumo menkėjimas Vakarų kultūroje. Kuo labiau sekuliarizavosi Vakarų civilizacija, tuo atitinkamai palengva vyko grįžimas prie pagoniškų papročių.
Tai yra didžiausia krizė, su kuria dabar susiduria Bažnyčia. Joje įsitvirtino homoseksualus tinklas, kuriame esantys kunigai, vyskupai ir kardinolai, aktyviai dalyvauja pasaulio nukrikščioninimo procese, medžiodami berniukus nuo 12 iki 18 metų, taip atgaivindami graikų–romėnų seksualinius įpročius katalikų seminarijose ir vyskupijose. Šią vasarą paskelbtos Pensilvanijos (JAV) ataskaitos statistika iškalbinga – 73 proc. prievartos aukų buvo vyriškos lyties, iš kurių 60 proc. priskiriami hebefilijos ir efebofilijos atvejams. Šie seksualiniai grobuonys surado puikią terpę klerikalinėje kultūroje, kuriai būdingas slaptumas, uždarumas ir konspiracinė tyla.
Vienintelė priežastis, kodėl homoseksualumas vėl įsitvirtino kultūroje ir teisėje, yra krikščioniškumo menkėjimas Vakarų kultūroje.
Paradoksas, kad žmonės, kurie yra atsakingi už pasaulio evangelizaciją, daro viską, kas įmanoma, kad paspartintų Vakarų civilizacijos nukrypimą nuo krikščionybės principų. Tokiu būdu šie dvasininkai yra vieni pagrindinių nukrikščioninimo ir grįžimo į pagonybę veiksniai. Nėra nieko, kas galėtų labiau pakenkti Bažnyčios mokymo moraliniam ir teologiniam autoritetui, nei ši velniška papiktinimo ir veidmainystės sąjunga, kuri pakerta galią skelbti Gerąją Naujieną.
Tai puikiai supranta ir popiežius Pranciškus, kuris pašalindamas liūdnai pagarsėjusį buvusį kardinolą iš JAV Theodorą McCarricką, šiam susitikimui suteikia tam tikrą toną. Jis siunčia signalą, kad kovojant su šiuo iškrypimu nebus sustojama ties titulais ir pozicijomis. Vis tik visiškas Bažnyčios apsivalymas įvyks vien sąžiningai atsakius į visus klausimus susijusius su dvasininkų gyvenimu.
