Viena iš mūsų visuomenės kamuojančių ligų yra perdėti su politikais susiję lūkesčiai. Akivaizdu, kad D.Grybauskaitės atžvilgiu jie buvo itin dideli, ką paliudijo ir lengvos jos pergalės rinkimuose, ir aukšti populiarumo reitingai.
Rinkėjams D.Grybauskaitė idealistiškai siejosi su žmogumi, kuris atneš realių pokyčių šalies gyvenime, supurtys politinę sistemą, paveiks ūkinę bei ekonominę krašto raidą. Tačiau demokratinė santvarka (skirtingai nuo monarchijos ar autoritarizmo) tuo ir pasižymi, kad vienas žmogus negali iš esmės pakeisti nusistovėjusių santykių valstybėje.
Tokiems lūkesčiams pagrindą davė ir pati D.Grybauskaitė. Jos ryžtinga ir griežta retorika, grūmojimai nacionalinių oligarchų atžvilgiu, kalbos apie veiksmingą politiką (ji net žadėjo dirbant naudotis dekretais, ko ir neišdrįso imtis) kūrė principingos, ir net maištingos politikės įvaizdį, kuris atitiko finansinės krizės, iškastruoto teisingumo, kovos už būvį nukamuotų žmonių viltis. Pagaliau D.Grybauskaitė pasižymi būdo savybėmis (darbštumas, užsibrėžtų tikslų nuoseklus siekimas, valios imperatyvumas), kurios padeda skleistis jos asmenybės charizmai.
Suprantama, kad revoliucijų Lietuvos politikoje D.Grybauskaitė neįvykdė. Taip, ji inicijavo antikorupcinius įstatymus, atliko kadrinius pakeitimus diplomatijoje ir teisėsaugoje, vetavo ne vieną Seimo įstatymą, kuriame ryškiai atsispindėjo lobistiniai interesai. Tačiau D.Grybauskaitės epocha buvo pažymėta kone autoritariniu valdymo stiliumi.
Visuomet deklaravusi, kad esanti skaidrios politikos, kovos prieš korupciją vėliavnešė, viršpartinių interesų gynėja, prezidentė D.Grybauskaitė per savo dvi kadencijas parodė, kad taip ir neįsisavino Vakarų politinės tradicijos metodų, o vis išlįsdavo „senoji mokykla“, kurios auklėtinė ir puoselėtoja ji buvo – sovietiniai vadovavimo įpročiai.
Pirmas jų – vadovas niekada neklysta. Šis įsitikinimas niekada neleido prezidentei D.Grybauskaitei pripažinti klydus. Neklystamumo aureolė spindėjo ant jos galvos visu ryškumu. Net po skandalingos „tulpių pašto“ istorijos, ji tik pusė lūpų prabilo apie „nudegtus pirštus“. Ji nekentė kritikos savo atžvilgiu, bet sugebėdavo kažkaip ją ir neutralizuoti. Pavyzdžiui, du didžiausi D.Grybauskaitės kritikai Rimvydas Valatka ir Lauras Bielinis
Kita sovietinio mentaliteto liga – valdžių atskyrimo principų nepaisymas. Tai demokratijos aksioma, kad tokios struktūros kaip prokuratūra, policija, FNTT ar STT turi veikti nevaldomos politikų. Priešingu atveju, sunku tikėtis, kad, pavyzdžiui, įmanoma išaiškinti korupciją tarp politikų. Neseniai Seimo komitetuose liudiję prokurorai teigė, kad prezidentūra kišosi į rezonansinių bylų tyrimus, kitaip tariant, teisėsauga galimai patirdavo spaudimą dėl kai kurių bylų eigos.
D.Grybauskaitė per savo dvi kadencijas parodė, kad taip ir neįsisavino Vakarų politinės tradicijos metodų, o vis išlįsdavo sovietiniai vadovavimo įpročiai.
Negana to, prezidentei buvo nesvetima „telefoninė teisė“, – kelti ragelį ir skambinti personalijų klausimais tyrimus vykdančiam pareigūnui. Pavyzdžiui, 2011 m. tokio skambučio sulaukė tuometis FNTT vadovas V.Gailius, kuris buvo raginamas atleisti savo pavaduotoją V.Giržadą. Leiskime sau paklausti, kam dar prezidentė skambinėjo iš „namų“ Daukante?
Pagaliau, prezidentė vadovaudavosi principu „skaldyk ir valdyk“, skleisdama baimės atmosferą. Youtube platformoje guli garso įrašas, darytas 2012 m., kuriame tuometė Seimo pirmininkė Irena Degutienė kalba: „Man didesnis rūpestis yra žinai kuo? Kad yra valstybės užvaldymas ir mes einam ne demokratiniu keliu, o Lukašenkos keliu. Autoritariniu keliu. Kada po vieną pasikviečia ir intrigas kuria – man sako ant Kubiliaus, Kubiliui ant manęs, trečiam dar ant kažko, supjudo tarpusavy. Labai geras metodas – skaldyk ir valdyk. (...) Todėl kad taip, mes patys kalti, per trejus metus užsileidome ant galvos. Tai čia irgi reikia savikritiškai pripažinti. Skambutis – padarykit tą, skambutis – padarykit tą. O mes kaip žiopliai viską darėm. Viską darėm. Kiek „veto“ buvo, kurie buvo nu, tokie – sakykim, migloti. Bet kaip tu – panika Seime iš karto. Veto? Reikia pakeist! Ir tie patys žmonės, kurie prieš mėnesį balsavo vienaip, staiga balsuoja kitaip – šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių. Visi gyvena bai-mė-je.“
Ši baimė niekur nedingo, nors prezidentės balsas D.Ulbinaitė ir ragina nekrūpčioti. Juk visai realu, kad susiklosčius tam tikroms dėlionėms D.Grybauskaitę 2020 m. galim išvysti premjerės poste. Be baimės šioje šalyje – niekaip.
