2014 m. pabaigoje Islamo valstybės (toliau – IV) propaganda teigė, kad jų teritorijoje gyvena 11 milijonų žmonių ir ji yra tokio pat dydžio kaip D.Britanija. Tačiau šiuo metu kalifatas prarado apie 60 proc. šios teritorijos, o jų kontroliuojama gyventojų dalis sumažėjo iki dviejų su puse milijono gyventojų.
Tai tapo įmanoma dėl to, kad IV pozicijos yra puolamos iš visų pusių. Vakaruose juos spaudžia Rusijos palaikoma Sirijos armija, JAV remiami kurdai iš šiaurės, o Irako kariuomenė – iš pietų.
Kas nutiks po IV pralaimėjimo? Paprasčiausiai IV kovotojai ketina grįžti namo. Kai 2014 m. IV užėmė didelius Irako ir Sirijos teritorijos gabalus, tūkstančiai užsienio kovotojų iš viso pasaulio prisijungė prie kalifato kariuomenės. Pasak JT, 2016 m. liepos mėn. IV ginkluotosios pajėgos iš Tuniso, Maroko, Jordanijos ir Saudo Arabijos sulaukė apie 30 tūkst. užsieniečių samdinių. Šimtai „sėkmės karių“ – iš tokių šalių kaip Belgija, Vokietija, D.Britanija. Dešimtys – net iš JAV.
Jie grįš namo, kur juos pasitiks kreidutėmis ant asfalto savo meninius gabumus rodantys apsiašaroję jaunuoliai, jų vargana dalia susirūpinusi Švedijos integracijos ministrė, šūkiai „Mes nebijome“, kurie yra europiečių bandymas įtikinti save, nes bijo, labai bijo.
Juos pasitiks ta pati Europa su mažu vietinių gyventojų gimstamumu, masine migracija, Angelos Merkel politiniu sprendimu priimti milijoną migrantų, žemyno piliečių laisvės ribojimu, migrantų kvartalai, kuriuose gyvenama pagal šariatą.
Todėl Mosulo ar Rakos apsiausčių veteranai galės toliau organizuoti skerdynes Europos gatvėse, po kurių Vakarų politikai darys šabloninius pareiškimus, o megapolių priemiesčiai kels linksmybes „didvyrių” garbei, kaip tai vyko Briuselio Molenbeke po išpuolių Belgijos sostinės oro uoste ir metro, kurie tuomet nusinešė 32 žmonių gyvybes.
Taip tęsis tol, kol nebus tiesiai įvardinta, kad islamo religijos išpažinėjai ir lyderiai nekontroliuoja situacijos, o terorizmo šaknys yra religinės bei istorinės. Tačiau Europos politinis elitas ignoruoja šias priežastis. Pavyzdžiui, Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris pareiškė, kad „Turkija milžiniškais žingsniais traukiasi iš Europos“. Tik norisi paklausti kada ji buvo Europoje? Ar tuomet kai Osmanų imperijos ordos siaubė Balkanus, Ispaniją, Graikiją ir beldėsi į Vienos vartus?
Iš europiečių kolektyvinės sąmonės pasistengta išguiti Turo, Lepanto ar Vienos pergales, tačiau daugybei musulmonų Europa yra pažadėtoji žemė ne tik dėl ekonominio gerbūvio, bet ir dėl istorinių ambicijų.
Iš europiečių kolektyvinės sąmonės pasistengta išguiti Turo, Lepanto ar Vienos pergales, tačiau daugybei musulmonų Europa yra pažadėtoji žemė ne tik dėl ekonominio gerbūvio, bet ir dėl istorinių ambicijų.
Pavyzdžiui, IV vadina Ispaniją Al Andalus. Tai – senovinis arabiškas Iberijos pusiasalio, kurį musulmonai valdė nuo 711 iki 1492 metų, pavadinimas. IV propaganda dabartinę padėtį vadina „arabų teritorijos okupacija“ ir laikoma, kad tai yra baisios neteisybės musulmonams apraiška. Todėl teigiama, kad Ispanija turės patekti į būsimą islamo kalifatą.
Tad neverta stebėtis, kad šiandien Katalonijoje yra apie 50 mečečių, kurios, pasak policijos, skelbia salafiją – itin konservatyvią islamo formą, kuri visų pirma reikalauja laikytis šariato normų. Taragonos regione yra didžiausias salafitų mečečių skaičius visoje Europoje. Europos islamizaciją liudija, kad ir toks faktas – per pastaruosius penkis metus Vokietijoje salafistai išdalino 25 milijonus Korano kopijų.
Atsakomybė už šią situaciją gula ant atsipalaidavusio po Antrojo pasaulinio karo ir kartais atvirai kvailo Europos politinio bei intelektualinio elito. Būtent jis dešimtmečius kultivavo šiuolaikines daugiakultūriškumo vertybes ir bet kokia kaina siekė įdiegti musulmonus į Europą, kaldamas į šiuolaikinių europiečių sąmonę mintį, kad jų karta yra atsakinga už kolonializmą, rasizmą, homofobiją, fašizmą ir etc.
Politikų pasiteisinimų gerai žinomi: Senajam Pasauliui tiesiog reikia daugiau vaikų, daugiau žmonių, daugiau darbo vietų, kultūrinės įvairovės, esą neįmanoma nūdienos globaliame pasaulyje užsirakinti kaip tvirtovėje, Europos vertybės reiškia humanišką elgesį su kenčiančiais, vis aiškinama, kad praeis karta (bent jau dvi ar trys) ir imigrantai asimiliuosis, tuomet viskas bus gerai...
Šios iliuzijos pamažu žlunga, tačiau kyla klausimas, kodėl Europoje tokia valios stoka gyventi, kodėl klesti kaltės, savęs neapykantos ir nevisavertiškumo jausmai?
Europa paprasčiausiai išsikvėpė ir pavargo. Kaip gyvas organizmas, ji gimė, augo, brendo ir klestėjo, bet atėjo laikas senėjimui, demencijai ir bejėgiškumui. Europa pati netiki kažkokiomis vertybėmis, įskaitant religines, liūliuodama save technologijų pažangos viltimi, tarsi ji būtų visų socialinių problemų panacėja. Todėl ji nėra pajėgi kažką apsaugoti.
Europiečiai pamiršo pamoką, kurią skausmingai išgyveno karta po Antrojo pasaulinio karo, – visi gražiausi ir brangiausi dalykai, įskaitant vieną didžiausių civilizacijų žmonijos istorijoje, gali būti visiškai sunaikinti barbarų.
Jei artimiausiu laiku nepasirodys griežtesni migracijos įstatymai, neprasidės masinės deportacijos ir nebus atsigręžta į pamatines krikščioniškas vertybes, Europa įklimps į vidaus konfliktus, gatvių mūšius, etninių-religinių anklavų sankirtas.
Oswaldo Spenglerio Europos saulėlydžio pranašystės išsipildys.
