Mat netrukus, 1965 metų gruodžio 7 d., buvo atšauktos vadinamosios anatemos (prakeikimai, atskyrimai), kuriomis 1054 metais buvo apsikeitę abiejų Bažnyčių vadovai, taip pradėję didžiojo skilimo erą, užsitęsusią devynis amžius.
Nors formaliai žvelgiant tarp ortodoksų ir katalikų egzistuoja ryški takoskyra, tačiau šiuo metu Romos vyskupo (popiežiaus) ir Konstantinopolio patriarcho broliški ryšiai yra ekumeninių santykių tikrovė. Prieš penkiasdešimt metų atliktas veiksmas negrįžtamai pakeitė ortodoksų ir katalikų santykių eigą.
Būtent per šią prizmę vertėtų žvelgti ir į Havanoje įvykusį popiežiaus Pranciškaus ir Maskvos patriarcho Kirilo susitikimą. Niekada, nors tokių bandymų būta jau du dešimtmečius, popiežius ir skaitlingiausios ortodoksų bendrijos vadovas nebuvo niekur apsikabinę.
Konfliktų, įtampų ir įvairaus pobūdžio karų draskomam pasauliui duota žmoniškos ir krikščioniškos brolystės pamoka – kalbėtis įmanoma.
Dabar tai įvyko Kuboje, pirmoje „naujojo pasaulio“ žemėje, kurią palietė kataliko keliautojo Kristupo Kolumbo kojos. Tiek popiežius, tiek Maskvos patriarchas yra dviejų didžių krikščioniškų civilizacijų paveldo sergėtojai. Todėl jų susitikimas yra daugiau nei simbolinis veiksmas, kuris ženklina naujo pasaulio krikščionybės keliavimo istorijoje atradimą.
Įvyko slaviškos ir katalikiškos kultūrų dialogas, skirtybių sankryža, pagaliau – krikščionių ganytojų pokalbis, kuris turi viršyti kultūrines sąlygas. Akivaizdu, kad šis dialogas turi būti parašytas naujuose istorijos puslapiuose. Net tai, kad šis susitikimas vyko ne Europos žemyne, kurio tautų kolektyvinėje pasąmonėje glūdi priešiškumo nuostatos, liudija naujumo troškimą.
Akivaizdu, kad abu Vyskupai turi ambicijų palikti istorijoje ryškų pėdsaką. Kelios valandos Jose Marti oro uoste Havanoje ir bendra deklaracija įeis į istorijos vadovėlius. Konfliktų, įtampų ir įvairaus pobūdžio karų draskomam pasauliui duota žmoniškos ir krikščioniškos brolystės pamoka – kalbėtis įmanoma.
Tačiau šio įvykio didingumas neišvengiamai patenka į politinį kontekstą. „Popiežius, tikriausiai apie tai net nepagalvojęs, suvaidino vaidmenį Kremliaus propagandos žaidime“, – svarsto „Bloomberg“ komentatorius Leonidas Beršidskis.
Lietuvos dešinieji apžvalgininkai raunasi plaukus iš sielvarto, kad deklaracijoje įvykiai Ukrainoje nėra pavadinti Rusijos agresija. „Gerasis, naivusis, popiežius Pranciškus buvo apmautas Putino pakaliko Kirilo“, – braižo nagais klaviatūras lietuviškieji vanagai.
Popiežius žino, ką daro, ir jo veiksmų negali varžyti įtampos tarp Rusijos ir Vakarų ypatumai, situacija Ukrainoje ar ką rodys RTR.
Jei atidedame į šalį ekleziologinius aspektus ir norime suprasti, kas įrašyta deklaracijoje, turime pastebėti, kad Vatikanas tarptautinėje arenoje neveikia kaip kokio nors bloko, sąjungos atstovas. Net JT Vatikanas yra tik stebėtojo statusu. Priešingu atveju, Šv. Sostas būtų susaistytas įsipareigojimų, ideologijų ir negalėtų laisvai veikti esant tam tikroms situacijoms.
Taip yra ir todėl, kad Vatikano interesai nesiriboja tik šio pasaulio akiračiais. Popiežiui visuomet svarbiausia tikinčiųjų interesai, o ne „sostų karai“. Tokios sąvokos kaip žmogaus teisės, nacionalizmas ar demokratija katalikybei nėra kertinės ir interpretuotinos teologiškai. Todėl popiežius gali bendrauti su diktatoriais, vykti į izoliuotas šalis ir nesiimti vertinti politinių įvykių.
Visgi tokia diplomatija yra naudinga valstybėms, nes joms paranku, kad egzistuoja galimybė pasitelkti „laisvą“ Vatikaną, pavyzdžiui, tarpininkaujant derybose.
Havanos susitikimo atveju, juokingi yra tiek bandymai baltinti popiežiaus sutaną verčiant viską ant jo tariamo naivumo, tiek jį kaltinant pataikavimu Rusijai. Popiežius žino, ką daro, ir jo veiksmų negali varžyti įtampos tarp Rusijos ir Vakarų ypatumai, situacija Ukrainoje ar ką rodys RTR.
Kaip ir niekam nereikalingas menamas patriarcho Kirilo tarpininkavimas Kremliui. Norisi priminti, kad popiežius Pranciškus buvo jau du kartus priėmęs Vladimirą Putiną Vatikane.
Daug svarbiau yra suvokti, kad popiežius Pranciškus, patriarchas Kirilas iškeliaus į amžinybę, bet jų susitikimas, kokie būtų jo motyvai, yra proveržis link krikščionių vienybės.
Kartą paklaustas apie ortodoksų ir katalikų skirtumus, tas pats patriarchas Atenagoras, graiko gydytojo sūnus, atsakė: „tai, kas skiria mūsų Bažnyčias, yra devyni amžiai atsiskyrimo“.
Tarp šių dviejų krikščionybės tradicijų tvyro tūkstantmetis nesusipratimų, nuoskaudų ir net kruvinos neapykantos. Po šio susitikimo nuoširdiems krikščionims auga viltis, kad ankstesnių amžių priešiškumas taps vis mažiau tikroviškesnis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: Nenorėkite daugiau, nei jums duota
