Viena didžiausių klaidų – užmerkiamos akys į dabarties sukrėtimų religines plotmes.
„Islamo valstybės“ pats pavadinimas rodo, kad esame ne tautinio, o religinio reiškinio akivaizdoje.
Džihadistų gretos įvairiatautės, jų varomoji jėga – islamo vertybės, kurias jie diegia bet kokia kaina.
Džihadistų gretos įvairiatautės, jų varomoji jėga – islamo vertybės, kurias jie diegia bet kokia kaina. Džihadistai yra labai religingi žmonės ir jų poelgių motyvacija yra grynai religinė.
Šio reiškinio šaknys – istorinė krikščionių ir musulmonų priešprieša, kurią lydėdavo karai ir prievarta.
Ir jei slenkant šimtmečiams krikščionybė paliko kruvinus konfliktus praeičiai, tai islamiškame pasaulėvaizdyje krikščionio – priešo vaizdinys yra itin gajus iki šiol.
Nūdienos vakarų kultūros žmogus sunkiai suvokia, kad paprasto musulmono mintyje sąvokos „krikščionys“, „europietis/amerikietis“, „politika“, „grobikas“, „netikėlis“ yra tapačios.
Net lapkričio 13 d. data pasirinkta neatsitiktinai – tądien, 1918 m., Antantės daliniai įžengė į Konstantinopolį ir sudavė lemiamą smūgį Osmanų imperijai.
Ši imperija kažkada turėjo driektis iki Centrinės Europos, bet jungtinės Lenkijos ir Austrijos pajėgos, vadovaujamos Jono Sobieskio, 1683 m. rugsėjo 12 d. prie Vienos Kalenbergo mūšyje, sutriuškino turkų sultono Mehmeto IV, kuris grasino pavergti krikščioniškas tautas, ordas.
Dabar XXI amžiuje islamo pasekėjai misija, migracija ir gimstamumu pasiekė tai, ko Mehmetas IV nepadarė kardu ir ugnimi. Kraujas jau liejasi didžiosiose Europos sostinėse, į kurių tokius priemiesčius kaip Sen Deni ar Molenbekas net policija nedrįsta žengti.
Todėl naivu būtų teigti, kad šių laikų konfliktą tarp vakarietiškos ir islamiškos civilizacijų sukėlė tik kažkokie gerai organizuoti teroristų tinklai, banditai, psichiniai ligoniai.
Teigiama, kad taip musulmonai ginasi nuo vakarietiškų vertybių, bet pamirštama, kad paprastas musulmonas nieko neišmano apie globalizaciją, sekuliarizaciją ar feminizmą.
Vakariečiams (deja, ir lietuviams) lieka nepažįstama islamiška mąstysena arba ji yra sąmoningai ignoruojama.
Čia pravartu būtų prisiminti 2006 m. Regensburgo universitete, per popiežiaus emerito Benedikto XVI vizitą Vokietijoje, vykusią paskaitą. Joje anuometis pontifikas atkreipė dėmesį į Viduramžių dialogo tarp išsimokslinusio Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo ir vieno išsilavinusio perso fragmentą.
Jame rašoma, kad diskutuojant apie džihadą (šventąjį karą), imperatorius teigia, kad tikėjimą skleisti prievarta priešinga protui, prieštarauja Dievo ir sielos esmei.
Garsioji popiežiaus kalba patvirtino, kad tarp krikščionybės ir islamo tvyro didelė praraja.
„Dievui nepatinka kraujas, – sako jis, – o elgtis neprotingai priešinga Dievo esmei. Tikėjimas yra ne kūno, bet sielos vaisius. Tad tam, kas nori ką nors atvesti į tikėjimą, reikia mokėti tinkamai kalbėti ir teisingai mąstyti, o ne smurtauti ir grasinti... Norinčiam įtikinti protingą sielą nereikia stiprios rankos, mušimo įrankio ar dar kokios nors priemonės, kuria kam nors būtų galima grasinti mirtimi...“
Šios citatos pagrindinė mintis, kad elgtis neprotingai yra priešinga Dievo esmei, tačiau pagal islamo sampratą Dievas yra absoliučiai transcendentinis ir jo valios nesaisto niekas.
Tuomet popiežius pastebėjo, kad žymus prancūzų islamo specialistas R.Arnaldezas atkreipia dėmesį, jog šio dialogo dalyvis Ibn Haznas pareiškia, kad Dievo nevaržąs net jo paties žodis ir kad jo niekas neįpareigoja apreikšti tiesą, esą jei jis panorėtų, žmogus turėtų praktikuoti ir stabmeldystę... Tokioje teologinėje perspektyvoje atimti gyvybę sau ar kitam vardan islamo yra visai įmanomas dalykas.
Garsioji popiežiaus kalba patvirtino, kad tarp krikščionybės ir islamo tvyro didelė praraja. Džihadistinės tendencijos yra rimčiausias iššūkis religinę perspektyvą apmąstančiam žmogui, tačiau džihado doktrina yra integrali islamo dalis. Negana to, džihado suvokimas remiasi į tokią Dievo sampratą, kuri sveikam protui nėra priimtina.
Vis dėlto ne tik džihado klausimas yra nesusipratimų šaltinis.
Galima sakyti, kad kone visų religijų išpažinėjai meldžiasi tam pačiam abstrakčiam Dievui, bet kai reikia apibrėžti konkretų garbinimo objektą, tuomet paaiškėja, jog krikščionių Dievo bei musulmonų Alacho apibrėžimai yra labiau skirtingi nei panašūs.
Pats islamas atsirado kaip priešstata judaizmui ir krikščionybei.
Pats islamas atsirado kaip priešstata judaizmui ir krikščionybei. Korane Alachas sako, kad tiek judėjai, tiek krikščionys išdavė jo valią, todėl jis pasišaukė musulmonus („ištikimuosius“). Kiti, ne musulmonai, Korane turi net specifinį pavadinimą – kafyrai („netikėliai“). Prieš juos leidžiama kovoti visomis priemonėmis.
Krikščionybės ir islamo požiūriai į Dievą bei žmogų yra nesuderinami. Biblija ir Koranas yra dvi visiškai skirtingos knygos. Nors egzistuoja nuomonės, kurios bando įteigti, jog Korane pagarbiai kalbama apie Jėzų ir Mariją, tačiau šie veikėjai aprašomi taip, kad krikščionys jų neatpažįsta.
Krikščionybė neskirsto žmogaus gyvybės į „ištikimųjų“ ir „netikėlių“, krikščionių egzegetai Biblijos tekstų kultūrines-istorines susiformavimo peripetijas išnarsto iki kablelio, teologai daro viską, kad suteiktų tikėjimo tiesoms racionalų pagrindą, o Koraną taip skaityti reikštų šventvagystę.
Pagarba asmens laisvei, kuri yra vedančioji krikščionybės mintis, yra absoliučiai nepriimtina islamui.
Taip pat Koranas moko, kad kiekvienas, kuris kovoja prieš Alachą ir jo pranašą, turi būti „užmuštas arba nukryžiuotas“. Besipriešinantis islamo ekspansijai yra priskiriamas prie Alacho priešų. Tad agresija ir aršumas yra tarsi užkoduoti islame.
Pavyzdžiui, Vakarų visuomenės yra sekuliarios, o musulmonų kraštuose beveik neegzistuoja atsietos nuo religijos politikos bei apskritai gyvensenos. Pagarba asmens laisvei, kuri yra vedančioji krikščionybės mintis, yra absoliučiai nepriimtina islamui.
Islame sunkiai suprantamos ir nepriimtinos tokios vakarietiškos vertybės kaip demokratija, sąžinės laisvė, pagarba asmens privatumui, žmogaus teisės, tolerancija ir pan.
Visos šios sąvokos, kuriomis taip mėgsta operuoti vakariečiai, yra svetimkūnis islame. Blogiausia, kad vakariečių diskurse vis pasigirsta nuomonių, jog įmanoma šias vertybes įdiegti į musulmonišką mentalitetą. Buvo įsivaizduojama, kad gyvendami Vakaruose musulmonai perims ir čia paplitusią gyvenseną, bet, vietoj to, susikūrė paralelinės visuomenės, o Europoje gimę jų vaikai tampa džihadistais.
Blogiausia, kad vakariečių diskurse vis pasigirsta nuomonių, jog įmanoma šias vertybes įdiegti į musulmonišką mentalitetą.
Tad islame yra užkoduotas iracionalumo dėsnis, nes Alacho nesaisto nei jo žodis, nei žmogui apreikšta tiesa. Virš visko yra jo valia, kurią musulmonas turi nesvarstydamas įvykdyti.
Akivaizdu, kad islamas nėra vienalytis, nes jis neturi vieningo valdymo centro, kaip katalikai Vatikano, tad instituciniu lygmeniu sunku kaip nors paveikti islamą. Tačiau tuo pačiu egzistuoja išcentrinio judėjimo galimybė.
Kitaip tariant, Vakarų civilizacijos žmonės susiduria su mąstymu, kuris netelpa į racionalumo rėmus.
Džihadistai turi išbandytą ginklą, kurį yra gerai įvaldę – baimę. Jai pasipriešinti gali tik blaivus protas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: Sinodas patvirtino, kad Bažnyčia ieško dialogo su pasauliu
