Prekybos ir pramogų centrai, vos spėję baigti prekybą Vėlinių atributika, puola prie kalėdinių dekoracijų. Akcijų, nuolaidų, loterijų karštligė tampa būtinu ikikalėdinio laikotarpio požymiu. Kaip ir dovanų pirkimo manija, kurios mastai kasmet gerina rekordus.
Kitaip tariant, dingsta riba tarp Advento ir Kalėdų, o pastarosios tampa kalendorine kulminacija.
Pačios Kalėdos yra virtusios kažkokiu „stebuklu metu“, o viso stebuklo esmė, – kai rėksmingi radijo didžėjai ir televizijos laidų vedėjai su patosu įteikia laidų dalyviams kokius nors marškinėlius ar prekybininkai per reklamas siūlo nuolaidas.
Didžiausia Kalėdų rykštė – tai dovanos, kurių karštligiškai ieškome, keiksnodami laiko stygių, prekybos centrų asortimentą, tuos, kurie sugalvojo šią šventę. Paskui mandagiai nusišypsome per Kalėdas gavę dovanų kokį niekalą ir neturime kur jo kišti.
Didžiausia Kalėdų rykštė – tai dovanos, kurių karštligiškai ieškome, keiksnodami laiko stygių, prekybos centrų asortimentą, tuos, kurie sugalvojo šią šventę. Paskui mandagiai nusišypsome per Kalėdas gavę dovanų kokį niekalą ir neturime kur jo kišti. Nemenka dalis Vakarų šalių ir JAV gyventojų kalėdinių dovanų net neišpakavę išmeta į šiukšliadėžę.
Tokios Kalėdos virsta nesusipratimu. Jos išsprūsta iš mūsų dvasinio akiračio. Ir nenuostabu, kai ima atrodyti, kad Kalėdos neįvyko.
Be abejo, nėra labiau idiliško meto nei Kalėdos. Čia yra kūdikis, šeimyniškumas, jaukumas, viskas, kas apeliuoja į mūsų asociacijas, ilgesį, šilumos poreikį, meilės troškimą. Čia yra erdvė pasireikšti mūsų vaizduotei, išradingumui, kūrybai. Nesunkiai įsivaizduojame Šv. Šeimą, gyvulėlius, Betliejaus žvaigždę.
Tačiau ši idilės migla išsisklaido, jei tik į Kalėdų įvykį pažvelgiame be įprastų kultūrinių šablonų. Jei istorijoje apie mažame judėjų miestelyje Betliejuje gimusį Mesiją sugebame įžvelgti daugiau nei dar vieną mielą istoriją.
Pasak Šventojo Rašto, nėščią Mariją ir Juozapą iš namų ištempė imperatoriaus Augusto įsakas vykti į gyventojų surašymą. Nerimas, kelionės rūpesčiai ir vargai lydėjo žmonių Gelbėtojo gimimą. Jis įvyko, žmogiškai žvelgiant, ne vietoje ir ne laiku, nes Dievas mėgsta netikėtumus.
Ir tai yra Kalėdų raktas.
Juk kiekvienas šūktelėjimas apie stebuklą demaskuoja mūsų ilgesį to, kas viršytų kasdienybės slėgį.
Kiekvienas bandymas stebėtis nurodo į troškimą kažkokio nesumeluoto ir tikro dalyko. Kiekvienas stebuklo laukimas yra maža pastanga pakilti virš mūsų pralaimėjimų ir nesėkmių. Ir tikrai laukiame ne dovanų po Kalėdų egle ar vaišėmis nukrautų stalų. Dažnai nedrįsdami prisipažinti nei sau, nei kitiems, kad laukiame kažko, kas pakeistų mūsų lemtį, gyvenimą, būtį.
Patys to nesuprasdami laukiame Gimsiančiojo, nors ir dažnai esame jį pamiršę ir padarę saldžių kalėdinių atvirukų herojumi. Gimsiančiojo ne tolimoje epochoje, bet mūsų sielų užkaboriuose.
Patys to nesuprasdami laukiame Gimsiančiojo, nors ir dažnai esame jį pamiršę ir padarę saldžių kalėdinių atvirukų herojumi. Gimsiančiojo ne tolimoje epochoje, bet mūsų sielų užkaboriuose.
Žinoma, stebuklai retas dalykas, priešingu atveju, negalėtume kalbėti apie stebuklus. Evangelijoje pagal Matą sakoma, kad, atėjęs į savo gimtinę Nazaretą, Jėzus „Dėl jų netikėjimo (...) ten nedarė tiek daug stebuklų“.
Tai paprastas paaiškinimas, kodėl mažai girdime apie stebuklus. Pasirodo, tikėjimas yra prielaida rastis stebuklui. Nėra metodo, kuris padėtų nustatyti jo kiekį, gylį, skvarbą, bet ten, kur dingsta tikėjimas, jo vietą užima lengvatikystė su savo pseudostebuklais.
Tad kada Kalėdos yra stebuklo metas?
Nėra didesnio stebuklo už žmogaus praregėjimą. Praregėti – reiškia išvysti neregimybę, kuri, pasak prancūzų humanist ir rašytojo Antoine’o de Saint-Exupéry, yras varbiausias dalykas.
Betliejaus kūdikio veide išvysti Tą, kurio, kaip teigia Biblija, „jokia akis neregėjo ir negali regėti“. Patį Dievą.
Tai ir bus tikras stebuklas. Tikros Kalėdos.
