Atrodytų liberalių idėjų šalininkams yra visos prielaidos švęsti ir viltingai žiūrėti į ateitį. Tačiau viskas nėra taip vienareikšmiška. Jei vyksta lyginimas su praėjusiais rinkimais, kitaip tariant, skaičiuojama kas sugebėjo pritraukti naują elektorato dalį, liberalai net su tais 116 tūkstančių nėra pirmi.
Pirmą sykį šiemet rinkimuose buvo leista varžytis vadinamiesiems visuomeniniams komitetams, kurie surinko 121 196 balsų. Šis skaičius viršija liberalų elektorato prieaugį, todėl šiuos komitetus ir vertėtų laikyti tikraisiais savivaldos rinkimų laimėtojais.
Tuo labiau, kad yra viena tendencija, kuri turėtų neleisti biudžetinių partijų lyderiams žiūrėti pro pirštus į visuomeninių komitetų sėkmę. Kaune, Panevėžyje, Alytuje, t.y. trijuose iš šešių didžiųjų šalies miestų komitetai gavo daugiausia mandatų, o Šiauliuose surinko beveik tiek pat, kiek ir socialdemokratai.
Jei dar pridėsime neblogus komitetų rezultatus Klaipėdoje, tai galime teigti, kad griūva tradicinės politikos schemos didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Status quo palaiko tik liberalai, užėmę pirmas vietas Vilniuje ir Klaipėdoje.
Ar verta tuo stebėtis? Užtenka pasivaikščioti po apšiurusius Kauną, Panevėžį, Šiaulius, peržvelgti demografines kreives, kurios liudija, kad du pastarieji greitai nebegalės vadintis didmiesčiais net pagal lietuviškus standartus, išgirsti merų „nuopelnus“, kad Europos krepšinio čempionatui jų miestuose iškilo arenos, ir pasidaro aišku, kodėl VRK lentelėse dėliojasi skaičiai, klibinantys nusistovėjusį jėgų balansą.
Žinoma, tarybose galima sudaryti pačių netikėčiausių spalvų „vaivorykštes“ ir taip izoliuoti rinkimų pirmųjų vietų laimėtojus, bet net Vilniuje liberalų ir konservatorių koalicija, norėdama užsitikrinti padėties kontrolę, kažin ar apsieis be nykštukinės „Lietuvos sąrašo“ partijos paramos.
Aktualesnis dalykas yra, kaip visuomeninius komitetus palaikę piliečiai balsuos artėjančiuose Seimo rinkimuose.
Kiek šios tendencijos gali paveikti faktiškai dvipartinę šalies valdymo schemą? Pirmiausia klausimą, ar liberalų sėkmė suartins juos labiau su konservatoriais, ar priešingai, pakels konkurenciją dešiniajame sparne, vertėtų svarstyti atskirai bei kitame kontekste. Šiuo atveju aktualesnis dalykas yra, kaip visuomeninius komitetus palaikę piliečiai balsuos artėjančiuose Seimo rinkimuose.
Pagrindinis šių komitetų bruožas – jie nėra vienalytis judėjimas. Po šių komitetų iškaba į rinkimus ėjo nemažai partinių turistų ir atskalūnų. Be to, piliečius telktis į šiuos komitetus ir juos palaikyti savo balsais dažniausiai inspiruoja nesąmonės savivaldoje, todėl, atrodytų, esame pakankamai lokalaus ir specifinio reiškinio akivaizdoje.
Tačiau didžiuosiuose Lietuvos miestuose pasireiškusi rinkėjų valia keisti esamą situaciją yra pakankamai simptomiška ir dėsninga. Šis elektoratas už kažką balsuos Seimo rinkimuose, tad būtų politinė klaida šiais balsais nepasinaudoti. Kas juos pretenduotų susišluoti?
Jei pasitelktumėm politinės fantastikos žanrą, galėtumėm modeliuoti, kad, surėmus pečius bent N.Puteikiui, P.Urbšiui, V.Grigaravičiui, D.Kuoliui ir A.Visockui, šalies politiniame žemėlapyje išryškėtų svarios politinės jėgos kontūrai. Toks darinys jau turėtų savo elektoratą ir galėtų nusitaikyti į „trečios jėgos“ poziciją kol kas dvipolėje valdžios sistemoje.
Tiesa, toks scenarijus labiau hipotetinis, nei realistinis. Vienybė, kompromisai, racionalumas nėra Lietuvos politikams būdingi bruožai.
Tiesa, toks scenarijus labiau hipotetinis, nei realistinis. Vienybė, kompromisai, racionalumas nėra Lietuvos politikams būdingi bruožai. Užtat ambicijos ir emocijos – nekintančios savybės. Tad piliečių teises akcentuojančios partijos iškilimas skendi miglose.
Žinoma, bandymų paimti šiuos balsus bus, tačiau didžiausia tikimybė, kad 15-20 proc. elektorato „pyragas“ bus supjaustytas į mažus gabalėlius, kurie galiausiai niekam alkio nenumalšins.
Akivaizdu kitkas – vis dar nebalsavę kojomis piliečiai ieško naujų dalyvavimo ir atstovavimo viešoje politikoje formų. Nuolatos juos marginalizuoti, nesiskaityti su jais, paversti patyčių ar gąsdinimo objektais, vadovautis kliše, kad jie sovietinės nostalgijos kamuojami žmogėnai, yra politinio trumparegiškumo požymis.
Savo ruožtu rinkėjai siunčia stiprų signalą, nuo kurio galvas į smėlį įkišę politikai ilgalaikėje perspektyvoje gali patirti rimtų nuostuolių. Pats laikas būtų tas galvas ištraukti ir apsižvalyti aplinkui.
