Pagal naujausias Bertelsmann-Stiftung fondo apklausas daugiau nei 10 proc. ES piliečių yra tvirtai pasiryžę balsuoti už alternatyvius dešiniuosius, o dar 6,2 proc. – kraštutinius kairiuosius. Britų sociologijos institutas „YouGov“ pažymi: „Per gana trumpą laiką populistinės partijos sugebėjo sukurti tvirtą rinkimų bazę. Taip pat auga jų priešininkų skaičius, o tai lemia Europos politinio spektro poliarizaciją. Protesto balsas tampa vis stipresnis.“
Akivaizdu, kad alternatyvūs dešinieji nuolat stiprina savo pozicijas visoje Europoje.
Europos Sąjungos sociologinės apklausos rodo, kad žmonės balsuoja už dešiniojo sparno kraštinę, nes tradicinės politinės partijos nebeatliepia jų interesų. Logika paprasta – kuo mažiau atstovaujama paprastų piliečių interesams politikoje, tuo jie labiau trokšta alternatyvios darbotvarkės. Nenuostabu, kad Vokietijos dienraštis „Süddeutsche Zeitung“ klausia, ar naujieji dešinieji gali pakeisti ES politiką? Juk, jie turės iki 25 proc. Europos Parlamento vietų, kur iki šiol jų veikimas sunkiai pastebimas. Jei jie sugebės sukurti frakciją, tuomet lenks socialdemokratus ir praktiškai bus lygūs tradiciniams dešiniesiems.
Akivaizdu, kad alternatyvūs dešinieji nuolat stiprina savo pozicijas visoje Europoje. Jie atstovaujami daugelyje nacionalinių vyriausybių ir parlamentų – Lenkijoje, Vengrijoje, Estijoje ir Italijoje. Net Ispanijoje alternatyvūs dešinieji „Vox“ per paskutinius parlamento rinkimus gavo daugiau kaip 10 proc. balsų. Dešiniojo sparno naujieji lyderiai yra pasiryžę pakeisti Europos Sąjungos „žaidimo taisykles“. Pirmiausia – stiprinti nacionalinių valstybių vaidmenį, susilpninti Europos Komisijos ir Europos centrinio banko diktatus, taip pat nutraukti ES liberalią politiką migrantų, LGBT ir kitų mažumų atžvilgiu.
Daugėja tokių dešiniųjų stiprėjimo pavyzdžių: pagal naujausius sociologinius tyrimus, Marine Le Pen ir jos „Nacionalinis sambūris“ stipriai lenkia Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono „Pirmyn, Respublika!“ Tai sukėlė tikrą šoką Prancūzijos politiniuose sluoksniuose. Marine Le Pen sakė, kad būsimame Europos Parlamente ji ketina bendradarbiauti ne tik su Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu, bet ir su Lenkijos valdančia partija „Teisė ir teisingumas“ bei Nigelo Farage'o nauja britų „Brexito“ partija.
Ypatingą vaidmenį telkiant eurocentrizmo skeptikus nūdien atlieka naujoji Italijos valdžia. Šios šalies vidaus reikalų ministras ir Šiaurės lygos lyderis Matteo Salvini neseniai šį mėnesį surengė Europos alternatyvių dešiniųjų susitikimą Milane, kur jis „musulmonų teroristus ir fanatikus“ pavadino pagrindine grėsme žemynui.
Alternatyvūs dešinieji skelbia, kad grįžta prie tradicinių Europos ir krikščioniškų vertybių, kaip atsvara globalizacijai, islamizacijai ir moralės pakrikimui. Dėmesys skiriamas „paprastų žmonių“ interesams, kuriuos pamiršo dabartiniai politiniai elitai. Tokias pozicijas palaiko daugelis rinkėjų. Vienas žymesnių klasikinio liberalizmo gaivintojų profesorius Ianas Buruma aiškina naujųjų dešiniųjų pasisekimą paprastų europiečių neapykanta Briuselio liberaliai politikai, kuri atkakliai atstovauja migrantams, LGBT organizacijoms, feministėms, aplinkosaugininkų lobistams ir kitiems „pomoderniems“ visuomenės segmentams.
Svarbu pastebėti, kad nacionalistai atsisakė Europos Sąjungos likvidavimo šūkio ir reikalauja tik jos reformos. Šiuo metu vykstantys procesai rodo, kad Europos rinkėjai darosi konservatyvūs, jiems nepatinka hipsteriška gyvensena, migrantai ir įvairios mažumos, susitelkusios dideliuose miestuose. Dabartiniame ekonomikos nuosmukyje šie jausmai tik stiprėja. Jei Vakarų politinis elitas nepriims rinkėjų signalo, galimas ryškus Vakarų Europos visuomenių radikalėjimas.
Nors mūsų šalyje nėra migrantų problemų, o lietuviai ES projektu pasitiki labiau nei kitose šalyse, tačiau konservatyvios nuotaikos stiprėja ir čia.
Kaip šios tendencijos atsispindi Lietuvoje? Nors mūsų šalyje nėra migrantų problemų, o lietuviai ES projektu pasitiki labiau nei kitose šalyse, tačiau konservatyvios nuotaikos stiprėja ir čia. Jos labiau susietos ne su pačia ES, bet su moraliniais poslinkiais mūsų visuomenėje, kuri į neoliberalias idėjas žvelgia vis įtariau. Dabar galima manyti, kad Lietuvoje apie 10 proc. rinkėjų palaiko nacionalinio savitumo, santuokos institucijos tvarumo, ES decentralizacijos nuostatas.
Europos Parlamento rinkimuose ne tik Vytauto Radžvilo, kuris tampa tokių idėjų ryškiausiai matomu reiškėju, komitetas pretenduoja į šį elektoratą. Vis ieškantis savo nišos Rolandas Paksas perima V.Radžvilo retoriką. Naglis Puteikis pasiskelbė Arvydo Juozaičio idėjiniu bičiuliu ir bando jo rėmėjams prakišti buvusį aršų liberalą Antaną Guogą. Konservatyvus rinkėjas gali kaip Buridano asilas paklysti tarp dviejų šieno kupetų ir likti be savo atstovavimo svarbioje ES renkamoje institucijoje.
