Per gavėnią katalikai raginami atlikti metinę išpažintį, dalyvauti dvasinėse lavybose (rekolekcijose), aukoti vargstantiems, daugiau laiko skirti maldai, Biblijos skaitymui ir savišvietai.
Nors šis laikotarpis itin svarbus krikščionims, tačiau jis pasimeta šio pasaulio pašėlusiame ritme. „Laikas visada prieš mus”, – mokė Morfėjus gelbėtoją Neo kultiniame filme „Matrica”. Gavėnia reikalinga tam, kad laikas taptų mūsų sąjungininku, o ne priešu, nes jis yra galimybė peržvelgti mūsų santykius su savimi, artimu ir Dievu, ir paspausti perkrovos mygtuką.
Žinoma, šiuolaikinis gyvenimo būdas yra visai nepalankus tokio pobūdžio praktikoms. Popiežius pradėdamas šiųmetę gavėnią priminė dieviško dvelksmo būtinybę saugančią mus nuo „uždusimo, kurio priežastis egoizmas; nuo uždusimo, kurio priežastis niekingos ambicijos ir tylus abejingumas; nuo uždusimo, kuris gesina dvasią, susiaurina akiračius, atima širdies jautrumą. Dievo gyvybės dvelksmas mus saugo nuo uždusimo, kuris gesina tikėjimą, atšaldo mūsų meilę, atima iš mūsų viltį.”
Toks uždusęs žmogus yra šio laikmečio ženklas. Nuo didmiesčių iki kaimų rasime žmones nukamuotais veidais, kuriems stinga gyvybės. Nors gavėnios papročiai ir atrodo archaiški, tačiau juos „išvertus” į nūdienos kalbą galima rasti įrankius išmušti tuos vidinius kamščius, kurie trukdo įkvėpti gyvenimo deguonį. Katalikiška gavėnios tradicija siūlo keletą būdų, kurie palengvintų dvasinį kvėpavimą.
Pasninkauti. Kiekvienas yra girdėjęs, kad reikia penktadieniais iš valgiaraščių išbraukti mėsą. Gal tikram lietuviui, tai ir rimta auka, bet pasninką sutapatinti su vegetarizmu reikštų iškreipti šios praktikos esmę. Ji kviečia peržvelgti mūsų vartojimo įpročius. Paskubomis kemšamas bet koks maistas, nenormalūs suvartojamo tabako ir alkoholio kiekiai yra tapę liūdna lietuviška tikrove, kurios grimasas matome sveikatos ir kriminalinės statistikos veidrodyje.
Pasninkas yra durys, kurias atvėrus į savo įpročius įsileidžiame nuosaikumą, santūrumą ir savikontrolę. Kiekvienas gali rasti savo pažeidžiamas sritis, kurioms būtinas pasninkas: vieniems reikia sumažinti vaizdų mirgėjimą, kitiems – žodžių srautą, tretiems – gomurio dirginimą.
Dalintis. Santykių sudaiktėjimas yra dar viena asmenybės dusulio priežastis. Popiežius Pranciškus savo tradiciniame gavėnios laiške tikintiesiems priminė būtinybę saugotis godumo ir puoselėti socialinį jautrumą.
„Pinigas gali užvaldyti žmogų, tapti stabu. Vietoj buvęs įrankiu, kuriuo naudojamės darydami gera ir liudydami solidarumą su kitais žmonėmis, pinigas gali mus ir visą pasaulį pajungti egoizmo logikai, kurioje nelieka vietos meilei ir kuri kenkia taikai“, – rašo pontifikas.
Kiekvienas yra girdėjęs, kad reikia penktadieniais iš valgiaraščių išbraukti mėsą. Gal tikram lietuviui, tai ir rimta auka, bet pasninką sutapatinti su vegetarizmu reikštų iškreipti šios praktikos esmę.
Pinigas yra tik daiktų pasaulio simbolis. Egoizmas, kuris būdingas kiekvienam įveikiamas vien duodant kitam. Todėl labdara yra kaltas daužantis mūsų egoizmo luobą, ir ji neretai būna naudingesnė duodančiam, nei stokojančiam.
Melstis. Atburbėti maldas nereiškia melstis. Kalbama apie kasdienį kelių minučių laiką skirtą sau. Ramus buvimas Kūrėjo akivaizdoje yra akistata su savimi, savo santykių peržvalga, įsiklausymas į savo širdies kuždesius. Ne veltui žymusis danų mąstytojas Sørenas Kierkegaardas yra teigęs: „Malda keičia ne Dievą, bet patį besimeldžiantįjį“. Dvasiniai mokytojai nuolatos maldą lygina su kvėpavimu, kuris palaiko žmogaus gyvybę. Melstis, – tai įkvėpti.
Gavėnia įgaus prasmę, jei per ją vyks mūsų mąstysenos, žvilgsnio į pasaulį, šalia esantį žmogų, pokytis. Tuomet uždususiems žmonėms atsivers nauja viltis gyventi.
