Šiam žmogui stinga elementaraus religinio raštingumo. Vieno pirmaujančių Prancūzijos universitetų meno istorijos profesorius pasakojo, kad pirmoje naujų mokslo metų paskaitoje jis studentams projektoriaus ekrane demonstruodamas XV amžiaus menininko Mazačio freską „Adomo ir Ievos išvarymas iš rojaus“ sulaukė gluminančio studento klausimo: „Atleiskit, mesjė, bet kas tie nuogi žmonės?“
Iš pradžių profesorius pamanė, kad studentai pajuokavo, bet netrukus jam tapo akivaizdu, kad jie visai nesusipažinę su religijos dalykais. Profesorius ant lentos užrašė: „Krikščionių pasaulis tiki Dievą, Jėzus yra Dievo Sūnus, jo motina yra Mergelė Marija, apaštalų skaičius yra 12, pirmieji sukurti žmonės buvo Adomas ir Ieva“. Tada ištarė: „Mūsų menas buvo paremtas šiomis sąvokomis, išmokite jas mintinai ir tada mes pradėsime paskaitą“, – ir paliko auditoriją.
Advento metas yra skirtas švęsti Jėzaus Kristaus gimimą per jo pirmąjį adventą ir laukti Jėzaus Karaliaus antrojo atėjimo.
Adventas yra Dievo tiesos, Dievo apreiškimo Kristuje, per kurį visa kūrinija yra sutaikinta, šventimas. Tai – procesas, kuriame mes dabar dalyvaujame, ir kurio užbaigimo laukiame. Biblijos skaitiniai advento dienomis pabrėžia Kristaus antrojo atėjimo svarbą, atveria atsakomybės, mūsų ištikimybės jam, nuodėmės teismo ir amžinojo gyvenimo vilties temas.
Kristaus sugrįžimas laikų pabaigoje yra krikščionybės dogma. Tiesa, bėgant amžiams kito jos suvokimas, kuriam nemenką įtaką turėjo vaizduotė, gyvenamos epochos kultūra. Vis dėlto žinios turinys lieka tas pats: Kristus garbingai apsireikš, įvyks blogio ir nuodėmės teismas, žmonija per prisikėlimą patirs kokybinį šuolį.
Šis metas yra skirtas švęsti Jėzaus Kristaus gimimą per jo pirmąjį adventą ir laukti Jėzaus Karaliaus antrojo atėjimo.
Adventas tampa šių dalykų apmąstymo laiku, o per Kalėdas švenčiame Dievo įsiterpimo į istoriją Jėzaus Kristaus asmenyje slėpinį, tad rengdamiesi šiai šventei nukreipiame savo žvilgsnius į būsimą jo atėjimą, jau ne kūdikio kūne, bet kaip istorijos Viešpaties. Adventas taip pat skelbia mums, kad Dievas, nors ir kartais atrodo nutolęs nuo mūsų, vis vien yra teisingas ir jis įgyvendins teisingumą. Tai vieną kartą įvyko ir dar kartą įvyks, kai sugrįš Pateptasis, Mesijas, kuris pasauliui atneš taiką, teisingumą ir teisumą.
Dažnai nūdienos žmogus jaučiasi nepajėgus gyventi taip, kaip tai siūloma Evangelijoje. Tačiau jei advento metu dažniau atsiverstumėm Bibliją, tai pamatytumėm tikrai įdomių dalykų. Įsitikintume, kokie silpni ir nutolę nuo tobulybės buvo jos personažai: Abraomas – abejonių apniktas žmogus, kuris niekaip negalėjo patikėti Dievo pažadu, Jokūbas – apgavikas, Juozapas – arogantiškas berniokas, Mozė – žudikas, Samsonas – lėbautojas ir moterų mylėtojas, Dovydas – svetimautojas, piktnaudžiavęs savo valdžia. Sąrašą galėtume sėkmingai tęsti, tačiau matome, kad Dievas veiksmingai pasinaudojo šiais silpnais žmonėmis, kad apsireikštų per juos neįtikėtinu būdu.
Dažnai nūdienos žmogus jaučiasi nepajėgus gyventi taip, kaip tai siūloma Evangelijoje.
Galėtume klausti, kodėl Dievas negali pasirinkti savo užmojams šiame pasaulyje įgyvendinti „gerų ir tvarkingų“ veikėjų? Tai reiškia, kad jis gali, pavyzdžiui, pasinaudoti ir manimi, netobulu ir neišsiskiriančiu ypatinga išmintimi, patiriančiu tikėjimo stygių, žmogumi. Tai reiškia, kad man reikia būti atsargiam, kad savo arogancija neapribočiau Dievo darbų, kuriuos jis gali nuveikti su didžiausiais nevykėliais pačiose nepalankiausiose aplinkybėse. Patikėti tokiu stebuklu taip pat yra advento dalis.
Tad adventas atkreipia mūsų dėmesį į dabartį ir ateitį, jis simbolizuoja paskirų asmenų ir visos Bažnyčios bendruomenės dvasinę kelionę link trokštamos pilnatvės, kuri tampa tikroviška, kai pripažįstama, kad Kristus atėjo, kad jis veikia šiandien mūsų pasaulyje, ir yra žmonių istorijos išsipildymas.
