Pagrindinė šių rinkimų intriga net ne kas juos laimės (dabartinio lyderio Gabrieliaus Landsbergio pergalė nieko nestebintų), o kokia kryptimi judės TS-LKD. Esama kone apokaliptinės kolizijos: ar Tėvynės sąjunga ir toliau sėkmingai gravituos link liberalizmo su etikete „nuosaikus“, ar apibrėš savo tapatybę aiškiomis konservatyviomis – krikščioniškomis – tautinėmis vertybėmis?
Tačiau pirmosios kandidatų diskusijos viešoje erdvėje didelių atradimų nežada. Jos tik signalizuoja, kad esmė yra ne ideologijos gryninimas, bet grįžimo į valdžią kelių paieškos. Šis siekis pats savaime nėra joks blogis (valdžios geismas yra politiko prigimtis), bet atskleidžia prioritetus, kuriais vadovaujasi jaunieji šios partijos lyderiai – imti valdžią nesibodint priemonių.
Ir esminė jų yra ne partinės tapatybės skaidrinimas, bet sena ir išbandyta taktika – elektorato bauginimas. Viskas įgauna net groteskišką atspalvį – pasirodo dėl visų TS-LKD bėdų yra kaltas Kremlius. Kandidatai į partijos pirmininko postą žarsto protu sunkiai suvokiamus teiginius, kaip antai: „Kremliaus pagrindinis interesas yra šitą partiją užversti ir Daukantą (prezidentūrą) paimti.” (Žygimantas Pavilionis); „Jei mes atiduosime savo elektoratą Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, tai Kremlius plos katučių.” (Paulius Saudargas)
Nesunku prisiminti, kad politinių priešininkų demonizavimas, juos siejant su Rusija yra nuolatinis Tėvynės sąjungos „arkliukas” nuo pat šios partijos įsikūrimo. Pradžioje Tėvynę sukišti į dantis rusams turėjo LDDP, po to, sekė Paksas, Darbo partija, Drąsos kelias, o dabar – „valstiečiai“.
Kitaip tariant, naujoji TS-LKD karta tęsia savo pirmtakų tradicijas ir lipa ant to paties grėblio. Sėkmingai tęsiama ir kita tradicija – savęs izoliavimas. Jei tikri valstybės puoselėtojai dar yra tik liberalai, su kuriais pešamasi dėl rinkėjų, tuomet valdžios dalybų galimybės yra minimalios, nes visos kitos partijos dirba Maskvai.
Toks kalbėjimas nuskurdina visą politinę diskusiją, kuri telkiasi ne į idėjas, vizijas ar vertybes, bet į etikečių klijavimą ar jų valymą. Taip konstruojama politinė erdvė tampa nyki ir tuščiavidurė. Tuomet įjungiamas slaptųjų tarnybų veiksnys, pažymos, „skeletai spintose“, priešų paieškos. Atsiradus geopolitinei įtampai neatsakingai manipuliuojama Kremliaus grėsme, užsiimama piliečių bauginimu.
Tad kalbėti apie rimtą politinę diskusiją netenka prasmės. Jos vietą užima tam tikra lietuviško makartizmo atmaina, kai kitaminčiui, politiniam oponentui priklijuojama „vatniko“ ar „kremlinio“ etiketė. Verta priminti, kad makartizmas buvo vienas niūriausių JAV istorijos laikotarpių, kai kitaminčiai buvo persekiojami vien todėl, kad kažkam neįtiko jų pažiūros.
Tad kalbėti apie rimtą politinę diskusiją netenka prasmės. Jos vietą užima tam tikra lietuviško makartizmo atmaina, kai kitaminčiui, politiniam oponentui priklijuojama „vatniko“ ar „kremlinio“ etiketė.
Šios isterijos, apėmusios Ameriką XX amžiaus viduryje, įkvėpėjas buvo respublikonų partijos senatorius Josephas McCarthys, kuris 1950 metų vasario 9 dieną, kai paskelbė turįs sąrašą Amerikos išdavikų, dirbančių valstybės tarnyboje. Po trejų metų jis vadovavo senato komisijai, kuri turėjo ištirti, ar JAV išties ruošiamas komunistinių jėgų sąmokslas. Nors galiausiai paaiškėjo, kad ši teorija iš piršto laužta, bet daugybės žmonių reputacija rimtai nukentėjo, o pats senatorius mirė nuo alkoholizmo.
JAV visuomenė atsikratė šios paranojos, o dalis mūsų šalies politinio elito kursto makartizmo nuotaikas. Naujieji TS-LKD lyderiai gali savo rinkiminiuose debatuose keisti retoriką, telkdami ją į ateities viziją, o ne į žaidimus „ką mąsto Putinas“.
Tam reikia tikros lyderystės, o ne vadizmo, ir būtų simboliška, kad partija, kuri deklaruoja vidinės, partinės, demokratijos stiprinimą, vaduotųsi iš senų kompleksų, kurie pasaulį skirsto į konservatorius ir vatnikus.
