Elementari logika sako, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) įtariamai Liberalų sąjūdžio lyderiui, Seimo nariui Eligijui Masiuliui paėmus apie 100 tūkst. eurų kyšį iš „MG Baltic“ koncerno vadovų, taip pat kažkam yra naudingi.
Žinoma, akys krypsta į du Lietuvos politikos banginius – socialdemokratus ir konservatorius.
Paskutiniu metu apklausos rodė, kad liberalai aktyviai lipo ant kulnų buksuojantiems socdemams. Liberalų lyderio korupciniai šešėliai turėtų „pamušti kojas“ šios partijos veržimuisi į rinkimų nugalėtojo laurus. Kruopščiai vykdyta „pergalės strategija“ turėtų būti paskubomis pertvarkyta, o tai neišvengiamai nutrupins elektoratą.
Tėvynės sąjunga su nerimu stebėjusi augantį liberalų populiarumą dabar gali lengviau atsikvėpti – Liberalų sąjūdis vis bandęs atsikratyti „jaunesniojo brolio“ vaidmens dešiniajame sparne ilgai dar turės valyti savo mundurą. TS vadovybė vis dreifavusi į liberalizmą tampa realia alternatyva nusivylusiems liberalų simpatikams. Konservatoriai vėl įgauna svertus tapti dešiniuosius konsoliduojančią jėga.
Beje, viskas tarsi ir turėtų paklusti šiems logikos dėsniams, tačiau jie beveik negalioja mūsų šalies politiniame gyvenime.
Pirmiausia, kai matome panašius STT veiksmus visuomet nevalingai ieškome kuo viskas apsiribos. Dažniausiai, geriausiu atveju, įtariamieji sulaukia simbolinio atpildo ir tuomet galime tvirtinti, kad kova su korupcija vyksta iki tam tikros ribos. Toji riba – politiniai galios centrai, neskaidraus partijų finansavimo kanalai, įtakingi veikėjai.
Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas, Vitas Matūzas, Artūras Zuokas, Viktoras Muntianas, Vytenis Andriukaitis buvo specialiųjų tarnybų operacijų taikiniais, bet galiausiai likdavo laisvėje. Gali būti, kad jėgos struktūros kai kuriais atvejais dirbo neprofesionaliai, bet „nekaltųjų“ sąrašas akivaizdžiai per ilgas.
Tačiau glumina ne tik teisinis bejėgiškumas prieš politikų nebaudžiamumą. Nepaisant korupcinių šleifų, piliečiai ir toliau entuziastingai balsuoja už politikus buvusius specialiųjų tarnybų taikiklyje. Tad visai galimas dalykas, kad, nors E. Masiulis ir pasitraukė laikinai iš politikos, bet nėra jokios garantijos, kad rudenį vėl nebus išrinktas į Seimą.
Nes Lietuvoje klesti korupcinė kultūra. Šalyje nėra vadinamosios nulinės tolerancijos korupcijos reiškiniui. Žmonės įpratę duoti kyšius ir balsuoti už kyšininkus. Taip korupcinis mentalitetas yra palaikomas pačių piliečių rankomis.
Per korupciją elementarios žmogaus teisės, kurias jam garantuoja įstatymas, yra paprasčiausiai paminamos. Korupcija iš pagrindų griauna pačią įstatymo esmė – visų lygybę prieš įstatymus. Įstatymo užtikrinamas piliečių lygybės ir teisingumo principas netenka prasmės, nes kyšininkavimas lemia, kad įstatymas yra pusėje tų, kurie turi daugiau pinigų, pažinčių ir įtakos.
Korupcija, kaip ir prostitucija, – buvo, yra ir bus visuomenės gyvenime.
Be abejo, teisūs tie, kurie yra įsitikinę, kad, norint korupciją sunaikinti, pirmiausia reikalinga nepalenkiama valdžios institucijų valia, kad šioje kovoje būtent valstybės pareigūnams tenka didžiausia atsakomybė, kad jų pareiga yra stengtis teisingai taikyti įstatymus ir siekti viešojo valdymo skaidrumo. Tačiau kiekvienas mūsų turime pasipriešinti šiam blogiui. Nieko nėra blogiau kaip socialinis abejingumas, kai svarbiau už viską yra vien asmeniniai interesai.
Korupcija, kaip ir prostitucija, – buvo, yra ir bus visuomenės gyvenime. Ko gero, vos tik žmogus pradėjęs kurti valdžios struktūras suvokė, kas yra galia, tuoj atsirado ir korupcija. Kyšininkavimas yra melas apie žmogaus visagalybę, kad jo valdžiai, galiai ir įtakai nėra ribų. Ir tai yra mūsų bėda, kad sutinkame gyventi su šiuo melu.
