Taip pat vėl atgaivinta idėja šiuo klausimu rengti referendumą. Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius pareiškė manantis, jog referendumas vienintelis galimas šio klausimo sprendimo būdas: „Yra Konstitucinio Teismo (KT) sprendimai, KT rekomendacijos – yra tik vienas kelias visa tai pasiekti – referendumu. Ir visa tai reikia įgyvendinti“, – sakė premjeras.
Tačiau eilinį kartą mūsų šalies politinis ir teisinis elitas skęsta smulkmenose, niuansuose ir nori daryti sprendimus žvelgdami į pavienius atvejus.
Būtent taip buvo pasiekta dabartinė aklavietė, kai 2006 m. KT išaiškino, kad lietuviai, įgiję kitos valstybės pilietybę, gali išlikti savo šalies piliečiais tik labai retais, išskirtiniais atvejais.
Toks išaiškinimas buvo tik paksininkų ir KT kovos pasekmė liūdnai pagarsėjusioje, pilietybės suteikimo Jurijui Borisovui istorijoje. Galimybės Lietuvos piliečiui būti ir kitos valstybės piliečiu buvo tol siaurinamos, kol neklystantys mūsų teisės popiežiai nukalė griežčiausią pilietybės doktriną visoje ES.
Dabar vėl telkiamas dėmesys į Ž.Ilgausko atvejį, bet jis tik vienas iš tūkstančių lietuvių, kurie dažnai dėl suprantamų priežasčių susieję savo gyvenimą ir su kita valstybe, paverčiami svetimkūniais Lietuvoje.
Tačiau KT pirmininkas Dainius Žalimas, cituodamas JAV natūralizacijos priesaiką, dar sugeba arogantiškai pareikšti, kad jis „jokiomis sąlygomis“ tokių žodžių nepasirašytų.
Vadovaujantis šia logika išeitų, kad tik čia likę lietuviai yra geri, jie yra „tikrieji“ lietuviai, o, pavyzdžiui, išvytieji ekonominės prievartos iš Lietuvos ir tapę lojaliais juos priglaudusiai šaliai virto blogiečiais, kažkokiais išdavikais. Lietuvis tapo nelygus lietuviui.
Taip lietuviai yra rūšiuojami į „juos“ ir „mus“, ištikimus ir išdavikus, didvyrius ir mažadvasius, dvasingus ir materialistus, drąsius ir bailius. Pasirodo Konstitucijos teiginys, kad „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant“ vieniems lietuviams galioja, o kitiems – ne.
Šio Konstitucijos straipsnio ir visų KT išaiškinimų akivaizdoje, Prezidentūros siūlomos Pilietybės įstatymo pataisos atrodo tiesiog tragikomiškai – pirmiausia iš lietuvio pilietybė atimama, o vėliau jos „nusipelnius“ kaip kokiam užsieniečiui didžiadvasiškai suteikiama.
Šio Konstitucijos straipsnio ir visų KT išaiškinimų akivaizdoje, Prezidentūros siūlomos Pilietybės įstatymo pataisos atrodo tiesiog tragikomiškai – pirmiausia iš lietuvio pilietybė atimama, o vėliau jos „nusipelnius“ kaip kokiam užsieniečiui didžiadvasiškai suteikiama.
Pilietybė tampa ne lietuvio teisė, bet valstybės jam teikiama privilegija. Nueita tiek į lankas, kad svarstoma ne kokiais atvejais Lietuvos pilietybė būtų suteikiama kitos valstybės piliečiui, o sprendžiama kaip atimti lietuviui prigimtinę teisę, garantuotą Konstitucijos, kitaip tariant, kaip nubausti, pavyzdžiui, tokį lietuvį, kuris vedamas širdies polėkio ir susiejęs savo gyvenimą su kitos valstybės asmeniu, sugalvoja dar prisiimti ir jo šalies pilietybę.
Šalies politikai ir teisininkai, užuot suradę išeitį kaip išsivaduoti iš šio absurdo, toliau dalijo tautos kūną. Pavyzdžiui, dviguba pilietybė tapo leidžiama tiems, kurie iš Lietuvos pasitraukė iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, taip savotiškai buvo idealizuoti pasitraukę iki Kovo 11-osios, nors ir tuomet nemenka dalis emigruodavo ne dėl žodžio ir minties laisvės suvaržymų, bet neapsikentę žeminančių buities sąlygų.
Kuo tokie žmonės yra pranašesni už nūdienos ekonominius emigrantus?
Lietuva leidžia ir toliau sau prabangą švaistytis žmonėmis, atimdami pilietybę iš tų, kurie tampa lojalūs ir kitai šaliai, tuo tarsi bausdama juos. Tačiau ar nėra nusikalstama lietuvių etnoso, kuriam gresia išnykimas, atžvilgiu, iš lietuvio gimusį žmogų eliminuoti iš tautos, vardan žodžių traktavimo?
Nūdienos pasaulyje dviguba pilietybė yra savaime suprantamas reiškinys. Ji taptų grėsme tik karo atveju, kai jos turėtojas privalėtų pasirinkti kurion pusėn stoti. Gal Lietuva ruošiasi kariauti su JAV ar D. Britanija, kad dvigubą pilietybę laiko tokiu blogiu?
Kol kas atrodo, kad kariaujame patys su savimi.
