Vertėtų prisiminti, kad Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme nustatyta, kad netradicinės religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai. Valstybės pripažinimą tokioms bendrijoms suteikia Seimas, į kurį religinė bendruomenė gali kreiptis praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje.
Akivaizdu, kad suinteresuoti parlamentarai siekia užkirsti kelią tradicinės statuso siekiančioms nepriklausomybės aušroje iškilusioms, daugiausia neoprotestantiškos kilmės, bendruomenėms. Taip pat į tradiciškumą pretenduojančiai „Romuvos“ bendrijai.
Tradicijos yra neatsiejamos nuo mūsų gyvenimo. Be jų neapsieina nė viena tauta, bendruomenė ar šeima. Tradicija mums dažniausiai asocijuojasi su kažkuo pastoviu, patvariu, ko negalima pajudinti iš vietos. Pats lotyniškas žodis traditio reiškia „perdavimą“, „padavimą“, „pasakojimą“. Tarptautinių žodžių žodynas tradiciją apibrėžia kaip „papročių, apeigų, vaizdinių, idėjų, simbolių išlaikymą, perdavimą iš kartos į kartą“.
Įstatymų leidėjai, teisininkai norėdami pabrėžti tradicines religijas, turi atsižvelgti į jų tiesioginį ryšį su nacionalinės valstybės kūrimo procesais.
Religijos sąvoka yra vienas iš tų terminų, kurie atsiranda ne tik daugelyje socialinių mokslų, bet yra vartojama žiniasklaidoje bei įvairiems kasdienės praktikos ir visuomenės tikslams apibūdinti. Todėl gana nelengva yra apibrėžti teisiškai religijos ir iš jos susiformavusios tradicinės religijos sampratą, kuri yra tiesiogiai susijusi su konkrečių piliečių konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis. O kur dar politikų, įvairių religinių bendruomenių interesai?
Religinių bendruomenių ir valstybės santykių pagrindus nustato įstatymai ir tarptautinės teisės sistema, kurie iš esmės atitinka pagrindines kultūros normas, tačiau turi savo išimčių, pavyzdžiui, kai kalbama apie atskiras religinės bendrijas, kurių istorinė raida buvo susijusi su etnogenezės procesais, tautinės tapatybės kūrimu. Todėl oficialiosios, arba valstybinės religijos, arba tradicinių bei netradicinių religinių bendruomenių sąvoka atsiranda atskirų šalių įstatymuose.
Teokratinėse valstybėse religija atlieka pagrindines funkcijas visose visuomenės organizavimo formose ir yra ideologinė tautos doktrina. Pavyzdžiui, judaizmas yra ne tik ilgaamžė Izraelio valstybės kūrimo jėga, dėl kurios jis faktiškai gavo valstybinės religijos statusą, bet ir sudaro visuomenės etnokonfesinį pagrindą, žydų valstybės kultūrinės ir tautinės tapatybės ašį.
Pasaulietinėse valstybėse, ypač liberalios demokratijos šalyse, religijos, priešingai, praranda privilegijuotą padėtį, teisę į valstybinės statusą (jei toks egzistavo istorinėje praeityje) dėl Bažnyčios ir valstybės atskyrimo principo, religijos sąžinės laisvės lygybės postulato, ateizmo ir laicizmo įtakos. Tačiau tai nereiškia, kad tam tikros religijos, palaikančios tvirtus ryšius su savo tautų istorija ir kultūra, taip pat tos, kurios anksčiau turėjo valstybinės statusą, neužsiima savo interesų gynimu pasaulietinėse valstybėse.
Pavyzdžiui, šiuolaikinėje Lenkijoje, nors ir nebūdama valstybine Katalikų Bažnyčia įgijo, palyginti su kitomis religijomis, itin palankias pozicijas. Ir nieko nuostabaus, nes šis tikėjimas įsišaknijo kultūrinėje lenkų atmintyje, kuri savo tautinę tapatybę labiausia sieja su katalikybe. Panašūs procesai vyksta ir kitose pasaulietinėse Europos valstybėse, kuriose religija pasirodė esąs svarbus tautos kūrimo ir kultūros istorijos veiksnys.
Gana nelengva yra apibrėžti teisiškai religijos ir iš jos susiformavusios tradicinės religijos sampratą, kuri yra tiesiogiai susijusi su konkrečių piliečių konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis.
Taip tradicinė religija yra reikšminga valstybingumo formavimuisi. Ne visos religijos ir religinės konfesijos vienodai paveikė nacionalinio suvereniteto procesus Lietuvoje, todėl nepateko į tautinės savimonės identifikavimo struktūras. Tai lengva nustatyti remiantis istoriniais faktais. Ką kalbėti apie jau nepriklausomybės laikais atsiradusias bendruomenes?
Todėl įstatymų leidėjai, teisininkai norėdami pabrėžti tradicines religijas, turi atsižvelgti į jų tiesioginį ryšį su nacionalinės valstybės kūrimo procesais. Šiuo požiūriu problema nėra tik trumpas laikotarpis tradicinės religinės bendruomenės statusui gauti. Žinoma, 25 metų terminas, kuris aprėpia vos vieną žmonių kartą, atrodo paprasčiausiai absurdiškai.
Svarbiau, kad šiame kontekste būtų keliamas klausimas: ar terminų „tradicinės religijos“, „tradicinės religinės bendruomenės“ taikymas apskritai įmanomas praplečiant jau egzistuojantį sąrašą? Kokiu pagrindu turėtų rastis naujos tradicinės religinės bendrijos, kurios būtų valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis?
Tad KT plaktukas galėtų paskelbti naują žodį valstybės santykių su religija doktrinoje.
