Tai – idealai. Tačiau modernaus olimpizmo tėvas baronas Pierre de Coubertinas atkūrė olimpines žaidynes vedinas nacionalinio intereso, nes buvo įsitikinęs, jog 1870-71 m. prancūzai pralaimėjo prūsams karą dėl prasto fizinio pasirengimo, todėl olimpinis judėjimas turėjo pakeisti prancūzų fizinę būklę.
Beje, kai pasaulis piktinosi sprendimu 1936-aisiais olimpiadą rengti Berlyne, ir būta bandymų žaidynes perkelti į Barseloną, 1935 metais, būdamas TOK garbės pirmininku, Pierre de Coubertinas aplankė Berlyną ir buvo taip sužavėtas nacistine Vokietija, kad net svarstė galimybę palikti vokiečiams teisę į savo raštus, o kalbėdamas per nacionalinę radiją Adolfą Hitlerį pavadino „vienu kūrybingiausių mūsų epochos asmenybių“.
Nacistinės Vokietijos buvo apžavėta ir Berlyną olimpiados išvakarėse aplankiusi TOK komisija, kurios pirmininkas Avery Brundage net pareiškė, kad žydai neturi naudoti žaidynių kaip ginklo savo kovoje su naciais... Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo TOK dėl šios savo veiklos atsiprašė, tačiau politikos šešėlis žaidynes dengė vis stipriau.
Pakanka prisiminti žydų sportininkų žudynes Miunchene, Monrealio, Maskvos ir Los Andželo olimpiadų boikotus, po kurių TOK net priėmė savo įstatų pataisą, kad boikotuojančios valstybės yra šalinamos iš šios organizacijos. Pagaliau kontroversijos lydėjo sprendimą pasirinkti Pekiną ir Sočį tapti žaidynių sostinėmis.
Todėl dabartinis politinis triukšmas dėl Rio de Žaneire vykstančių žaidynių yra natūralus. Tarkime, – įprastas.
„Aš nesuprantu, kodėl sportas turi pereiti į politiką, kodėl dopingas turi gadinti valstybių santykius“, – „grakščiai“ ir įprastai rusams pereina į politiką Rusijos plaukikė Julija Jefimova. „Nesuprantu to puolimo prieš Rusiją – ar čia kažkoks noras nugalėti? Per olimpines žaidynes yra stabdomi karai, tai kodėl dabar puolama Rusija“, – kalbėjo ji po savo pasirodymo olimpiadoje.
Nieko nuostabaus, nes politikavimu lengviausia pridengti savo problemą. Tai daryti paprasta, kai sportininkų pergalės yra valstybinės galios įrodymas. Rusija čia nėra vieniša. Kur garantijos, kad, pavyzdžiui, Kiniją neištiks Rusijos gėda?
Politika yra olimpinių žaidynių prakeiksmas, nes politika buvo nuo pat olimpinio judėjimo pradžios.
Kaip ir nenuostabu, kai Gruzijos dziudo meistras, įveikęs rusą, jam parodė savo šalies vėliavą ant marškinėlių. Tai įvyko rugpjūčio 8 d., dieną, kai prieš 8 metus Rusija įsiveržė į Gruziją ir atplėšė jos teritorijas.
Nenuostabu, kai sportininkų pergalės žaidynėse tampa nacionaliniu pasididžiavimu. Todėl politika yra ir bus olimpiadų palydove.
Tačiau nuostabu, kai Šiaurės ir Pietų Korėjų gimnastės apsikabina ir pasidaro asmenukę. Tokie gestai byloja, kad seni, gražūs ir garbingi olimpiniai idealai atgyja, kad jų nesunaikina dopingas, komercija ar valstybinės galios demonstracijos.
Vis dėlto ištvėrusios du pasaulinius karus, Šaltojo karo peripetijas, politikos olimpinės žaidynės lieka jaunystės, grožio ir bendrystės švente, be kurios pasauliui kažko esmingai trūktų.
