Daugelis vis dar ieško Jėzaus tarp mirusiųjų. Galima laikyti jį didžiu žmogumi ir kilniausiu herojumi, kuris nugyveno įstabų gyvenimą šioje žemėje, bet vėliau mirė smurtine mirtimi.
Galima manyti apie Jėzų, kaip apie žmogų, kurio gyvenimas ir žodžiai verti mokslininkų dėmesio, nes paplitusi tendencija galvoti apie krikščionybę ir jos įkvėpėją kaip mokslinių tyrimų objektą.
Pagaliau kai kuriems Jėzus yra tobulas žmogaus pavyzdys. Beje, tobulas pavyzdys gali būti tikra nuobodybė ir nepasiekiamas idealas. Paukščiai tūkstantmečius žmonėms buvo skrydžio pavyzdžiu, tačiau pastarieji išmoko skraidyti tik šiais laikais.
Iš Jėzaus verta mokytis, bet nepakanka tik mokytis, nes jis – ne tik knygos herojus, net jei ši knyga –didingiausia pasaulyje. Taip, Jėzus yra išminčius, amžininkų nesuprastas maištininkas, religinis reformatorius, bet jei viskas užsibaigė kruvina drama Jeruzalėje, tai jis lieka tik vienu iš daugelio pasaulio iškilių asmenybių.
Prisikėlimo žinia skelbia, kad jis gyvas, kad jis yra ne praeities epinis herojus, sustingęs senovinėse freskose, o gyva mūsų laikų tikrovė, keičianti žmonių gyvenimus.
Sykį vienas garsiausių XX a. pr. pamokslininkų, Anglijos Bažnyčios armijos įkūrėjas, W.Carlile‘as kalbėdamas miniai Hayde parke Londone, pasakė: „Jėzus yra gyvas“. Kažkas iš minios šūktelėjo: „O iš kur žinai, kad jis gyvas?“ W.Carlile‘as jam atsakė: „Na, aš šį rytą pusvalandį kalbėjausi su juo.“
Kai krikščionybė ieško gyvojo tarp mirusių, ji tampa tik pretenzingomis apeigomis, sausu moralinių taisyklių sąvadu ar politine galia.
Prisikėlimas – tai patirtis, nes pusvalandį kalbėtis galima tik su gyvuoju. Neįmanoma aprėpti milijonų žmonių, kurie per amžius asmeniškai patyrė, kas yra Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Visų rasių, žemynų ir tautų žmonės, iš skirtingų sluoksnių, susivienija prisikėlusio Kristaus patirtyje, kuri kyla iš susitikimo su juo.
Jėzuitų teologas A.de Mello perteikia tokį ką tik atsivertusio ir netikinčio dialogą: „Tai tu įtikėjai Kristų?“ „Taip.“ „Tai turi išties daug apie jį žinoti. Pasakyk, kokioje šalyje jis gimė?“ „Nežinau.“ „Kokio amžiaus jis mirė?“ „Nežinau.“ „Kiek pamokslų jis pasakė?“ „Nežinau.“ „Kaip žmogus, kuris pareiškia įtikėjęs Kristų, tu žinai tikrai ne kažin ką!“
„Tu teisus. Man gėda, kad aš tiek mažai apie jį žinau. Bet štai ką žinau tikrai: prieš trejus metus buvau girtuoklis. Prasiskolinęs. Mano šeima iro. Kas vakarą, kai grįždavau namo, žmona ir vaikai drebėdavo iš baimės. O dabar mečiau gerti; mes nebeturime skolų; mūsų namai laimingi. Visa tai man padarė Kristus. Tiek aš apie jį tikrai žinau!“
Tad prisikėlimo istorija yra ir paprasta, ir ypatinga – tušti mūsų širdžių kapai.
Kai krikščionybė ieško gyvojo tarp mirusių, ji tampa tik pretenzingomis apeigomis, sausu moralinių taisyklių sąvadu ar politine galia. Fenomenalu, bet pradėdama nuo saujelės žvejų bei žydų provincijos vyrų, krikščionybė per 300 metų įsikomponavo į tuometį helenistinį pasaulį ir apvertė aukštyn kojomis žmonijos istoriją.
Kas, jei ne prisikėlimas tapo šito virsmo priežastimi?
