Ganytojai paskelbė bendro pobūdžio žinią pasaulio šeimoms ir baigiamąjį dokumentą Relatio Synodi, kurį popiežius Pranciškus iš karto liepė paviešinti, nurodant kiek vyskupų balsavo „už“ ir „prieš“, priimant kiekvieną šio dokumento paragrafą.
Tiesa, ir praęjusį sekmadienį galėjo būti žengtas pirmas žingsnis permainų katalikų sakramentų praktikoje link.
Pranciškaus artimiausios aplinkos variantas po atgailos laikotarpio teikti Komuniją išsiskyrusiems katalikams, gyvenantiems civilinėje santuokoje, nesulaukė reikiamo dviejų trečdalių kvalifikuotos daugumos vyskupų paramos. „Už“ balsavo 104 prelatai, „prieš“ – 74.
Popiežiaus Pranciškaus artimiausios aplinkos, vedamos kardinolo Walterio Kasperio, siūlytas variantas po atgailos laikotarpio teikti Komuniją išsiskyrusiems katalikams, gyvenantiems civilinėje santuokoje, nesulaukė reikiamo dviejų trečdalių kvalifikuotos daugumos vyskupų paramos. „Už“ balsavo 104 prelatai, „prieš“ – 74.
Nenuostabu, kad po sinodo išsyk pasigirdo balsų, teigiančių, kad popiežiaus Pranciškaus „gailestingumo Evangelijos“ programa patyrė nesėkmę ir pralaimėjimą.
Vis dėlto tai labai supaprastintas vaizdas.
Nors ir trūko reikiamo kiekio vyskupų, kurie drįstų konkrečiai išspręsti skaudžią daliai katalikų problemą, balsų, bet pontifiko poziciją palaikė aiški sinodo dauguma. Tai jam atriša rankas per artimiausius metus paruošti dirvą galutinių sprendimų dėl išsituokusiųjų priėmimui.
Reformos Bažnyčioje, skirtingai nei politkoje, nevyksta per vieną naktį, joms reikia laiko. Ateinantys metai bus svarstymų bei iniciatyvų laikas.
Pavyzdžiui, Vatikanas gali išsiuntinėti anketą į visas pasaulio vyskupijas, klausiant tikinčiųjų, koks variantas dėl civilinėje santuoką sudariusiųjų jiems priimtinas. Tokiu atveju, mažai yra abejonių, kad dviejų trečdalių tikinčiųjų dauguma būtų lengvai pasiekta.
Artėjančias permainas liudija ir aplinkybė, kad prieš pat sinodo pabaigą iš savo posto buvo išprašytas Aukščiausiojo Apaštališkosios Signatūros tribunolo – po popiežiaus svarbiausios Katalikų Bažnyčios teisinės instancijos – prefektas, kardinolas Raymondas Leo Burke.
Rigoristinėmis pažiūromis garsėjantis amerikiečių kardinolas viešai apkaltino popiežių į sinodą atrinkus tik jo pažiūras atitinkančius vyskupus.
Nesukalbamo kardinolo nušalinimas reiškia, kad numatomos pataisos Katalikų Bažnyčios teisėje.
Šie Pranciškaus žodžiai skelbia, kad Katalikų Bažnyčia žengia į kokybiškai naują savo raidos etapą. Popiežystė ne vien simboliškai, bet ir realiai netenka monarchijos galios ir spindesio, įgaudama kolegiško valdymo bruožų.
Beje, popiežius galėtų ir pats priimti atitinkamus sprendimus, bet jam reikalingi bendražygiai. Todėl uždarydamas sinodą popiežius priminė, kad jis „yra ne didžiausiais valdytojas, bet didžiausias tarnas“, kuris „nesprendžia savo asmenine nuožiūra“, nors pagal kanonus „Bažnyčioje turi aukščiausią, pilnutinę, betarpišką ir visuotinę galią“.
Šie Pranciškaus žodžiai skelbia, kad Katalikų Bažnyčia žengia į kokybiškai naują savo raidos etapą. Popiežystė ne vien simboliškai, bet ir realiai netenka monarchijos galios ir spindesio, įgaudama kolegiško valdymo bruožų.
Kalbėdamas apie sinodo darbą popiežius dalinosi: „Aš, asmeniškai, susirūpinčiau ir nuliūsčiau (...), jei nebūtų buvę gyvų diskusijų, o visi tyliai viskam pritartų su apsimestine ramybe.“
Atviras pasikeitimas nuomonėmis – tai didis sinodo vaisius. Sinodo tėvai kasdien su žiniasklaida dalindavosi savo įžvalgomis pačiais įvairiausiais klausimais nebijodami ir drąsių pareiškimų.
Dar visai neseniai buvo sunkiai įsivaizduojama, kad Katalikų Bažnyčios kardinolas, kaip tai padarė Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Reinhardas Marxas, viešai svarstytų, jog „manyti, kad doktrina negali būti keičiama, yra ribotas požiūris“.
Laisvės atmosfera, kuri plūstelėjo iš sinodo, yra tikroji popiežiaus Pranciškaus pergalė.
Laisvės atmosfera, kuri plūstelėjo iš sinodo, yra tikroji popiežiaus Pranciškaus pergalė.
Po šios sinodo asamblėjos katalikybė nebebus tokia, kaip anksčiau.
Ji nebegalės, kaip pastebėjo Pranciškus, „nedraugiškai susikaustyti, užsidaryti tame, kas parašyta, įsitverti raidės, neleisti, kad Dievas stebintų, užsidaryti įstatyme“, „daug kalbėti, bet nieko nepasakyti“, kentėti nuo „perdėto uolumo, skrupulingumo, „tradicionalizmo“ ir intelektualizmo“.
Tokia Bažnyčia neturi ateities, ji nebus pasaulio šeimų namai. Tai puikiai supranta Romos vyskupas Pranciškus ir jo bendražygiai.
