Neeilinė Sinodo asamblėja Amazonijos regionui tema: „Amazonija: nauji keliai Bažnyčiai ir integraliai ekologijai“ tęsėsi tris savaites, 2019 metų spalio 6–26 dienomis. Pasibaigus asamblėjos kongregacijoms Sinodo dalyviai paskelbė 120 punktų „Baigiamąjį dokumentą“, kuriame aptariamos asamblėjos dalyvių išsakytos mintys ir siūlymai. Tačiau, kodėl, atrodytų specifinės vieno geografinio ir kultūrinio regiono problemos atsidūrė visos Bažnyčios dėmesio centre?
Mat Amazonijoje susiklostė tokia situacija, kai dėl atstumų ir kunigų stokos tikinčiųjų bendruomenių nariai negali reguliariai dalyvauti Mišiose ar atlikti išpažinties. Sinodo diskusijose iškilo idėja, kad šeimas turinčių išbandytų vyrų (lot. viri probati), vietinių bendruomenių lyderių, šventinimas kunigais galėtų būti išeitimi iš šios keblios padėties.
Pasiūlymas teikti kunigystės šventimus gerbiamiems, dorybingiems, vedusiems vyrams buvo įtrauktas į Baigiamąjį dokumentą balsuojant surinkęs daugiausia Sinodo tėvų balsų prieš (už 128, prieš 41). Dokumente pabrėžiama, kad nors celibatas yra Dievo dovana, leidžianti kunigams visiškai pasišvęsti savo tarnystei, bet teisėta įvairovė nepažeis Bažnyčios vienybės.
Tačiau tokie argumentai neįtikino daugybės hierarchų ir teologų. Pavyzdžiui, Italijos kardinolas Camillo Ruini, artimas Jono Pauliaus II bendradarbis, buvęs Romos Vikaras ir šios šalies vyskupų konferencijos vadovas, duodamas interviu Italijos dienraščiui „Corriere della Sera“ teigė, kad Amazonijos sinodas padarė „klaidingą pasirinkimą“ rekomenduodamas savo galutiniame dokumente, kad vedę vyrai būtų šventinami kunigais. Jis pridūrė, kad tikisi ir meldžiasi, jog popiežius Pranciškus „nepatvirtins“ sinodo rekomendacijos.
Kunigų celibatas niekada nebuvo dogma, jis lotynų apeigų Bažnyčioje suvokiamas kaip brangi dovana.
88 metų amžiaus žymusis dvasininkas įvardijo dvi priežastis, kodėl būtų klaidinga padaryti išimtį iš celibato lotynų apeigų Katalikų Bažnyčios kunigams didžiuliame Amazonijos regione. Pasak kardinolo Ruini, pirmoji priežastis yra ta, kad šiandieninėje „erotizuotoje“ visuomenėje „kunigiškas celibatas yra puikus visiško atsidavimo Dievui ir mūsų tarnavimo broliams ženklas“. Kita priežastis, dėl kurios laikomasi celibato reikalavimo, sakė kardinolas, tai, kad susituokę kunigai nebūtų apsaugoti nuo santuokos instituto krizės padarinių –skyrybų.
Tarp sinodo sprendimo kritikų įsirikiavo ir vokiečių kardinolai Walteris Brandmulleris ir Gerhardas Mulleris, teigdami, kad tai yra ryškus nukrypimas nuo tūkstantmetės Bažnyčios tradicijos. Žinoma, vedę kunigai būtų naujovė šiuolaikinėje katalikybėje. Nors tokių kunigų yra Katalikų Bažnyčios struktūroje (pavyzdžiui, Rytų ar anglikonų apeigų), bet lotynų apeigų vedusių kunigų tikrai nebūta tūkstantmetį.
Žibalo į ugnį įpylė sausį pasirodžiusi, ginanti kunigų celibato normą knyga, kurią parašė Kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Robertas Sarah, o vieno skyriaus autorius ir popiežius emeritas Benediktas XVI. „Maldauju popiežių Pranciškų mus galutinai apsaugoti nuo tokios galimybės ir ryžtingai pasipriešinti bet kokiam celibato įstatymo silpninimui, net jei jis būtų apribotas kuriuo nors vienu ar kitu regionu“, – rašo kardinolas Sarah. Pasak jo, vedusiųjų vyrų šventinimas kunigais reikštų „sielovadinę katastrofą, ekleziologinę sumaištį ir kunigystės sampratos užtemdymą“.
Benediktas XVI savo trumpame tekste mini, kad pirmajame krikščionybės tūkstantmetyje, teigia jis, kunigystės sakramentas buvo teikiamas vedusiems vyrams tik tuo atveju, jei jie įsipareigodavo susilaikyti nuo lytinių santykių. Kunigų celibatas niekada nebuvo dogma, jis lotynų apeigų Bažnyčioje suvokiamas kaip brangi dovana.
Visi šie svarstymai atsimuša į pačią gyvenimo realybę – kunigų stinga. Ir ne tik Amazonijoje, bet, pavyzdžiui, Ramiojo vandenyno salose. Maža to, kunigų trūksta daugybėje Vakarų Europos valstybių, kur klebonai yra garbingo amžiaus. Neišvengiamai kyla klausimas: ar būtų jų daugiau, jei neiškiltų celibato sąlyga norint tapti kunigu?
Akivaizdu, kad joks popiežius vienašališkai privalomo celibato normos nepanaikins. Tokį sprendimą galėtų priimti nebent visuotinis Bažnyčios susirinkimas.
Amazonija turėjo tapti eksperimentu, kurio patirtį būtų galima perkelti į kitas problemines teritorijas. Tačiau nepatvirtindamas sinodo sprendimo dėl išimties celibato klausimu Amazonijoje, popiežius Pranciškus nesiryžo tokiam eksperimentui, nes jo galimi rezultatai skendėjo ūkuose. Juk nėra jokios garantijos, kad pagausės brandžių pašaukimų į kunigus skaičius, pakils misionieriškas įkarštis, stiprės solidarumas su vargstančiais.
Akivaizdu, kad joks popiežius vienašališkai privalomo celibato normos nepanaikins. Tokį sprendimą galėtų priimti nebent visuotinis Bažnyčios susirinkimas – viso pasaulio vyskupų ir garsiausių teologų suvažiavimas. Tačiau tokiam įvykiui nepakanka vien celibato klausimo, bet reikalingas platesnis klausimų ratas. Kaip ir šios kunigiško gyvenimo normos negalima svarstyti atsietai nuo bažnytinio gyvenimo konteksto. Tačiau tai jau kito pontifikato iššūkiai, o Pranciškus savo naujausiame dokumente nepasakydamas nieko apie celibatą, tuo tarsi byloja, kad šios temos daugiau negvildens.
