Senas, pirmųjų krikščionių himnas, kurį savo laiške Efezo krikščionių bendruomenei cituoja apaštalas Paulius, skelbia: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus.“ Šis raginimas aidi per kiekvienas Velykas, mus įspėdamas, kad esame sukaustyti vidinio sąstingio, pridengti mirties šešėlio, o gyvenimo rutinoje vis pasireiškia nevilties, pavydo, neapykantos ir baimės pavidalai.
Ko gero, turėtume klausti, kuomet įvyksta žmogaus pabudimas, prisikėlimas iš numirusių? Juk visi esame girdėję kalbant, kad tai – moralinis pokytis, gerumo pasireiškimas, asmenybės virsmas. Nepaneigsi, kad tai gražu, kilnu ir prasminga.
Tačiau akistata su prisikėlimo tikrove įmanoma tik žengus tikėjimo žingsnį. „Tikėjimas – drąsa žengti į Dievo slėpinio sritį“, – teigia čekų kunigas ir intelektualas Tomašas Halikas, šiemetis prestižinės Templtono premijos laureatas.
Tikėjimą apibūdina tai, kuo tikima. Kai tikima kažkuo, tai ir tikėjimas kažkoks, neapibrėžtas. Todėl sakoma: „Svarbu tikėti kažkuo.“ Tačiau vien tokiais akiračiais tikėjimas neapsiriboja.
Toks tikėjimas nebūtų veiksminga, keičiančia gyvenimą jėga. Tikras tikėjimas kursto mus atlikti tokius pasirinkimus, kurie keistų mūsų požiūrius, vidinį pasaulį, nusistatymus. Šis procesas nelengvas, net skausmingas, todėl jam ryžtis reikalinga drąsa. Ji leidžia patirti gyvą, pulsuojantį ir dinamišką tikėjimą.
Tai iššūkis, kuris mums iškyla tuomet, kai sutinkame, jog žlugtų savaiminė suprantamybė. Taip tikras tikėjimas verčia palikti užnugaryje tai, kas akivaizdu ir saugu, bei leistis į nežinią.
Kuomet jis toks yra? Kada jis nėra vien apeigos, deklaracijos, etikos normų rinkinys? Šie klausimai neduoda ramybės dvasininkams, teologams, pamokslininkams ir šiaip nerimstantiems tiesos ieškotojams. Kitaip tariant, – tai iššūkis, kuris mums iškyla tuomet, kai sutinkame, jog žlugtų savaiminė suprantamybė. Taip tikras tikėjimas verčia palikti užnugaryje tai, kas akivaizdu ir saugu, bei leistis į nežinią.
Tad gyvenimiška patirtis mums byloja, kad tikėjimas tampa gyvas, kai išsiveržia iš širdies su šauksmu. Kai jis yra pastebimas ne gatvių sankryžose, ne po šventyklų skliautais, bet sielos gilumoje, ten, kur mato tik vienas Dievas.
Vienas palyginimas byloja. Kai Dievas sukūrė pasaulį, žmogus išsyk parodė nepaprastą norą peržengti tai, kas leidžiama. Ši aplinkybė privertė Dievą susirūpinti. Jis sušaukė septynių arkangelų tarybą ir tarė: „Galbūt padariau klaidą kurdamas žmogų, dabar jis nesustos. Žmonės perženginės ribas, ir tada nuolat skųsis savo apgailėtinu gyvenimu. Kur man nuo jų pasislėpti?“
Arkangelai ilgai galvojo. Vienas jų patarė Dievui pasislėpti Everesto kalne, kitas – vandenyno dugne, o dar vienas – ieškoti prieglobsčio Mėnulyje. Buvo daug įvairių pasiūlymų, bet Dievas juos atmetė, nes žinojo, kad žmonės suras jį visur. Galiausiai vienas arkangelų patarė: „Pasislėpk žmogaus širdyje, ten niekas tavęs netrukdys, o ras tik atviros širdies žmonės.“ Šis pasiūlymas patiko Dievui. Jis taip ir padarė.
Tikėjimas tampa gyvas, kai peržengia racionalumo dėsnius. Ir priešingai, jis netenka gyvybės, kai viskas apskaičiuota ir aišku. Tikėjimo gyvastingumas pasireiškia, kai negebantys išsivaduoti iš savo gyvenimo dumblo vis dar tiki. Kai nelieka nieko – tik tikėjimas.
Toks tikėjimas patinka Dievui. Tuomet jau Jis, didis ir neaprėpiamas, būna paliestas mažos būtybės bejėgiškumo. Ir jis atsiliepia, kaip kažkada atsiliepė į Jėzaus iš Nazareto šauksmą nuo kryžiaus, dovanodamas jam prisikėlimą.
Prisikėlimo istorija taiko į patį žmogaus egzistencijos branduolį, nes prabyla apie kančios ir mirties ribos peržengimą bei nubrėžia naują erdvę žmogaus galutinės lemties suvokimui. Tai erdvė tikėjimui evangelijų liudijimais, kad toks įvykis kaip prisikėlimas iš numirusių buvo pasaulio istorijoje, kad prisikėlimas yra mūsų lemtis.
