Kokie jie, kad sukėlė tokią Maskvos patriarchato reakciją, kuri faktiškai reiškia Rytų krikščionybės skilimą?
Jei bandytume įvardyti glaustai, tai Konstantinopolis paskelbė negaliojančiu 1686 m. savo sprendimą perduoti Kijevo metropoliją Maskvai, įvedė tiesioginį valdymą Kijeve, taip pat panaikino atskyrimą nuo Bažnyčios, kurį 90-aisiais Maskvos patriarchatas paskelbė dviems vyskupams, vadovaujantiems savarankiškumo (autokefalijos) siekiančioms Ukrainos ortodoksų struktūroms, Filaretui ir Makarijui, bei jų pavaldume esantiems dvasininkams ir tikintiesiems.
Vertėtų suprasti, kokia yra Ortodoksų Bažnyčios sandara. Šią Bažnyčią sudaro 15 viena nuo kitos nepriklausomų bažnyčių, vadinamųjų autokefalijų (gr. autos – pats, kephale – galva). Visi šių bažnyčių vadovai, patriarchai, pagal šios Bažnyčios tradiciją, yra lygūs. Ortodoksija neturi vieningo valdymo centro kaip katalikai turi popiežių.
Patriarchai yra išrikiuoti į garbės eilę, vadinamą diptichą, kuris giedamas per liturgiją. Pirmasis diptiche yra Konstantinopolio patriarchas, kuris yra primus inter pares (pirmas tarp lygių) tarp patriarchų. Jo įtaka remiasi istorija ir tradicija.
Taip pat vertėtų suprasti Ukrainos ortodoksijos, kuri yra suskilusi į tris pagrindines sroves, padėtį. Viena jų ištikima Maskvos patriarchatui ir ortodoksijoje iki šiol buvo pripažįstama vienintele kanonine Bažnyčia Ukrainoje. Beje, joje daug etninių ukrainiečių, jos vadovybė pabrėžia, kad jų ryšis su Maskvos patriarchatu esąs tik liturginis ir simbolinis.
Kiti – Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia (Kijevo patriarchatas) susikūrė 1992 m., kai anuometis Ukrainos ortodoksų lyderis, metropolitas Filaretas, paskelbė autokefaliją nuo Maskvos patriarchato ir pasivadino Kijevo patriarchu. Kita dalis – Ukrainos Autokefalinė Ortodoksų Bažnyčia atsiradusi 1920 m., po spalio revoliucijos sukeltos sumaišties Rusijos ortodoksijoje ir tapusi ukrainiečių išeivijos Bažnyčia, kuri Ukrainoje atnaujino savo veiklą subyrėjus Sovietų Sąjungai bei paplito šios šalies Vakaruose.
Naujoji autokefalija turėtų atsirasti po vietinio susirinkimo, kuriame abi ukrainietiškos Bažnyčios susijungtų ir, ko gero, taptų šešioliktuoju Ortodoksų Bažnyčios patriarchatu.
Pasaulio ortodoksija iki šiol šias dvi Bažnyčias laikė atskalomis, o metropolitą Filaretą – patriarchu apsišaukėliu. Būtent šių Bažnyčių, kurios vienija apie 20 mln. tikinčiųjų, savarankiškumo procesą nusprendė pradėti Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus. Naujoji autokefalija turėtų atsirasti po vietinio susirinkimo, kuriame abi ukrainietiškos Bažnyčios susijungtų ir, ko gero, taptų šešioliktuoju Ortodoksų Bažnyčios patriarchatu. Maskva Konstantinopolio veiksmus laiko šiurkščiu kišimusi į jos kanoninę teritoriją.
Dažniausia reakcija į šį konfliktą, kad jis suvokiamas politiniame kontekste. Rusijos žiniasklaida, valstybinė ir bažnytinė vadovybė teigia, kad JAV veikdama per Baltramiejų nutraukė paskutinius saitus, siejusius rusus su ukrainiečiais – religinę bendrystę. Vakarų (taip pat ir Lietuvos) žiniasklaida džiūgauja, kad Ukraina galutinai įtvirtino savo nepriklausomybę nuo Kremliaus. Be abejo, politinis veiksnys negali būti eliminuojamas, ypač kai kalbama apie ortodoksiją. Tuo labiau, kad Baltramiejus laikosi pozicijos, kad dabar ukrainiečiai nori visiškos religinės laisvės, nes yra pasiekę politinę.
Tačiau šio konflikto apriboti vien politika neįmanoma. Konstantinopolis, kuris yra pirmoji ortodoksų Bažnyčia, turi atnaujinti savo poziciją ortodoksų pasaulyje, kur per pastaruosius 30 metų pasikeitė daugybė dalykų. Konstantinopolis vienija apie šešis milijonus tikinčiųjų. Tuo pačiu savo regione jis turi apie tūkstantį ortodoksų, o likusi dalis yra už jos ribų, daugiausia diasporose. Nepamirškime, kad Konstantinopolio patriarchatas yra įsikūręs dabartinės Turkijos teritorijoje, islamiškoje aplinkoje, kas neišvengiamai apsunkina jo lyderystę ortodoksijoje.
Tuo tarpu ROB įtaka ortodoksijoje auga. Pagal Pasaulinės Bažnyčių Tarybos duomenis, Maskvos patriarchatui priklauso 164 mln. tikinčiųjų, t. y. daugiau kaip pusė visų ortodoksų pasaulyje. Maskvos patriarchas Kirilas didžiuojasi, kad Rusijos karinė invazija išgelbėjo krikščionybę Sirijoje, tad ROB puikūs santykiai su Rusijos valdžia užtikrina ROB strateginę poziciją, kuri išskiria ją iš visų ortodoksų Bažnyčių, įskaitant Konstantinopolio patriarchatą. Pagaliau Kirilas ypač sustiprino savo galingo lyderio įvaizdį 2016 m. po istorinio susitikimo su popiežiumi Pranciškumi Havanoje. Nenuostabu, kad Rusijoje atgimsta Maskvos kaip „Trečiosios Romos“ mitas.
Nepamirškime, kad Konstantinopolio patriarchatas yra įsikūręs dabartinės Turkijos teritorijoje, islamiškoje aplinkoje, kas neišvengiamai apsunkina jo lyderystę ortodoksijoje.
Šios Maskvos pretenzijos tapti pagrindiniu ortodoksijos galios centru kelia Konstantinopoliui susirūpinimą. Bizantijos šlovė nugrimzdusi į užmarštį, tad Ukrainos autokefalijos siekiai vėl iškelia į dienos šviesą istorinę Konstantinopolio reikšmę. Atskilusi Ukrainos ortodoksija ne tik apkarpys Maskvos patriarchato kaimenę, finansus, įtakos sferą, bet ir netolimoje ateityje taps stipriu Konstantinopolio sąjungininku ortodoksų pasaulyje.
Šis Maskvos ir Konstantinopolio patriarchų ambicijų karas, savotiškos varžytuvės dėl „Rytų popiežiaus“ pozicijos dar sykį suskaldė krikščionybę. Aklavietėje atsidūrė ir ekumeninis katalikų dialogas su ortodoksais, nes rasti atsakingą pokalbių partnerį taps neįmanoma, nesukėlus kurios nors pusės pasipiktinimo.
Vis tik šis skausmingas procesas kuria istoriją, kurios liudininkais esame. Šįsyk jos epicentre krikščioniškos Ukrainos viltys ir ateitis.
