Jėzaus asmenybė įkvepia, byloja ir traukia žmones sekti juo, atidžiai įsižiūrėti į jį, įsimąstyti į jo žodžius ir poelgius. Tačiau jei pažvelgtumėm dėmesingiau į Jėzaus gyvenimą, pamatytumėm, kad jis yra kupinas paradoksų.
Jėzaus gyvenimo faktai – iškalbingi. Nors būdavo dienų, kai jo klausydavosi po kelis tūkstančius žmonių, tačiau pati Jėzaus bendruomenė nebuvo gausi, ją sudarė vos septyniasdešimties žmonių grupė.
Apie jį randame ne daug istorinės medžiagos. Keli istorikai mini jo nukryžiavimo įvykį. Jei į jo gyvenimo istoriją žvelgtume pašaliečio akimis, turėtume pripažinti, kad Jėzus patyrė tikrą asmenybės žlugimą.
Ko vertas mokytojas, lyderis, vadovas, kurio veikla pasibaigtų mirties bausme, nuo jo nusigręžtų visuomenė, religinės ir valdžios institucijos, jį išduotų vienas mokinių, viešai išsižadėtų pasekėjas, kurį jis pravardžiavo „uola“, o mirties valandą šalia jo būtų tik vienas mokinys?
Norime to ar ne, esame agnostikai, aktyvūs krikščionys ar ateistai, visi pripažįstame, kad Velykos yra religinė šventė. Ji byloja apie esminį krikščionybės įvykį – Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Be šio įvykio neįmanoma kalbėti apie krikščionybę kaip tokią, ji tampa tik iškilmingų apeigų bei etinių normų sistema.
Kryžius yra ženklas, kuris byloja, kad liūdesys, neviltis, skausmas negali būti paskutiniu žodžiu.
Tačiau Jėzaus iš Nazareto istorija kreipia mūsų žvilgsnį į pačią žmogiškos būtybės esmę, nes kviečia permąstyti kančios ir mirties klausimus, kurie beldžiasi į kiekvieną tiesos ištroškusį protą bandantį apčiuopti gaires žmogaus galutinės lemties suvokimui.
Mūsų neramus laikas yra kupinas kovų, kurias turime laimėti. Lankydamasis Lietuvoje, Kryžių kalne, popiežius Jonas Paulius II pasakė: „Žmogus yra silpnas, bet šitas silpnas žmogus gali būti stiprus Kristaus Kryžiuje, jo Mirtyje ir Prisikėlime“.
Žvelgdami į kryžių milijonai žmonių gauna įkvėpimo kovoti už gyvenimą, nes kryžius spinduliuoja pergalės džiaugsmu. Kryžius yra ženklas, kuris byloja, kad liūdesys, neviltis, skausmas negali būti paskutiniu žodžiu. Nors kartais atrodo, kad pralaimime ir netenkame jėgų bei drąsos, Jėzaus istorija vis vien liudija, kad net mūsų silpnumai ir pralaimėjimai gali tapti stiprybe ir pergale.
Tūkstančiai krikščionių, kurie išvejami iš namų, netenka darbų, internuojami į darbo stovyklas, net praranda gyvybes keldami savo žvilgsnius į kryžių, tampa stiprūs priimti šias negandas. Paradoksas, bet jiems kryžius yra meilė, kuri viską apima, viską sau palenkia ir viskuo pasinaudoja, kad tik pasiektų žmogaus širdies gelmę.
Tai tas pats paradoksas kaip Jėzaus atveju – išorinė nesėkmė nėra pabaiga. Tikėjimas prisikėlimu leidžia palaikyti viltį kai jokios vilties nėra.
Tikėjimas prisikėlimu leidžia palaikyti viltį kai jokios vilties nėra.
Du kryžiaus sparnai, tai tartum dvi Dievo rankos, kuriomis jis apkabina ir prikelia kiekvieno žmogaus širdį ir gyvenimą. Neveltui teologas Rudolphas Bultmanas yra parašęs: „Tikėjimas prisikėlimu yra tas pats tikėjimas kryžiumi kaip išgelbėjimo įvykiu.“
Prisikėlimo įvykis kviečia peržengti jausmų, vaizduotės, racionalumo ribas ir patirti slėpinį. Tai reiškia sutikti, kad meilė būna skaudi iki kraujo, kad prieš tampant vaisingai jai prisieina pereiti per mirties vartus. Kristaus mirtis nieko nekaltina ir nesmerkia, tik priimama ir prikelia kiekvieną, kuris per silpnas pakelti savo gyvenimo naštą.
