Advento vainiko tradicija, kaip ir dauguma adventinių bei kalėdinių papročių mus pasiekė iš germaniškų kraštų. Liuteronų teologas Johannas Hinrichas Wichernas 1839 m. sugalvojo savo globojamiems vaikams iš vargingų šeimų dienų iki Kalėdų skaičiuoklę. Jis iš medinio rato padarė vainiką su 19 mažų raudonų ir keturiomis didelėmis baltomis žvakėmis. Kiekvieną rytą šiame vainike būdavo uždegama mažoji žvakė, o sekmadienį – didžioji.
Pats advento laikas Bažnyčioje įsitvirtino pamažu. Juk ir Kalėdų šventė atsirado tik IV amžiuje ir paplito iš Romos. Tačiau ne visada ši šventė buvo tokia reikšminga Bažnyčioje kaip šiais laikais. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse (Ispanija, Airija) pirmaisiais krikščionybės amžiais svarbesnė buvo Trijų Karalių iškilmė, prieš kurią būdavo pasninkaujama 40 dienų.
Būtent su šiuo pasninku ir siejamas advento, kurio metu buvo atgailaujama, atsiradimas. Airijos misionierių pamokslavimas šiame liturginiame laikotarpyje buvo atgailos pobūdžio, o pagrindinė tema – antrasis Kristaus atėjimas. Taip iškilo advento, kaip laiko skirto laukimui bei vilčiai (lotyniškas žodis „adventus“ reiškia „atėjimas“), prasmė.
Kadangi Kalėdų šventė išplito po Romos imperiją, tad ilgainiui advento paprotys buvo perimtas ir Romoje bei įsitvirtino jos liturginėse tradicijose iki šių dienų. Skylant krikščionybei į įvairias sroves, advento laikas, minimas skirtingomis formomis, liko pagrindinių krikščionių konfesijų tradicijose.
Šiais laikais adventas yra suvokiamas kaip šviesos, džiugaus laukimo ir Dievo pažado žmogui apmąstymo metas. Tačiau, kad ir kokios gražios bei jaukios yra advento tradicijos, šis laikotarpis yra tiesiog sunaikintas kalėdinės (Christmas) pramonės.
Jei adventas reiškia laukimą, tai jo mūsų visuomenės ikikalėdiniame laikotarpyje nerasite nė kvapo.
Jei adventas reiškia laukimą, tai jo mūsų visuomenės ikikalėdiniame laikotarpyje nerasite nė kvapo. Ir ne tik prekybos centruose, kur Kalėdos pradedamos „švęsti“ tuoj po Visų Šventųjų. Atėjus Kalėdoms neretai būnama jau pasikeitus dovanomis ir atšventus kalėdinius vakarėlius. Nenuostabu, kad pati Kalėdų šventė ne vienam žmogui atneša net kartėlį ir persisotinimo viskuo pojūtį.
Vienintelė atsvara šiam vartotojiškumo virusui – įsileisti tikėjimą į savo gyvenimą ir kasdienybę.
Advento ir Kalėdų laikas yra tokia galimybė. Pats šio meto jaukumas ir šeimiškumas verčia kilstelėti žvilgsnį nuo kasdienės rutinos, nukreipti jį į kitus akiračius, susitikti su savimi ir šalia esančiu žmogumi. Pagaliau tai laikotarpis, kuris skatina kelti klausimus apie Jėzaus Kristaus asmenį, atsiversti Bibliją ar užsukti į maldos namus.
Dabartinė gyvensena užgožia dalykus, dėl kurių turėtume gyventi ir būti. Adventas yra šeimos laikas, tad gal per jį šeimos gali susikurti tradiciją paprasčiausiai pasišnekučiuoti?
Mokslininkų tyrimai verčia krūpčioti. Pagal jų apklausas Lietuvoje tėvai savo vaikams per parą vidutiniškai skiria apie 7 minutes tiesioginio dėmesio, o vaikai mūsų šalyje jaučiasi nelaimingiausi visoje ES.
Jei bent šeimose pavyktų atsigręžti vieniems į kitus, tuomet galima kalbėti apie tikrą adventą, tikrą Kalėdų stebuklą.
Vidutinėje vakariečių šeimoje (auginančioje vieną ar daugiau vaikų ir dirbančioje visą darbo dieną) sutuoktiniai vidutiniškai per dieną skiria vienas kitam 4 minutes laiko. Jei bent šeimose pavyktų atsigręžti vieniems į kitus, tuomet galima kalbėti apie tikrą adventą, tikrą Kalėdų stebuklą.
Todėl advento metu bažnyčiose girdimas primygtinis raginimas budėti yra savalaikis.
Jis mus perspėja, kad paviršutiniškumas, reklaminė laimė ir skubėjimas gyventi neparalyžiuotų mūsų esminių troškimų ir ambicijų.
Esame raginami budėti, kad neišduotume to, kas mus daro unikaliais ir išskirtiniais – savo dvasios virptelėjimų.
Ir jei į juos atsiliepsime, tuomet advento metas bus vaisingas.
