Kaip kitaip, kaip nesiskaitymu su realybe, tai pavadinti? Signalų, kad vieną kartą konservatorių – socialdemokratų švytuoklė lūš, buvo ir anksčiau, tačiau politikos viršūnes šis švytuoklės lingavimas tarsi katinus buvo taip užliūliavęs, kad jų snaudulys virto koma.
Užuot puolus į atlapus „valstiečiams“ daug kam vertėtų pasimokyti iš rinkimų baigties. Priešingu atveju, kai kam teks ilgėliau pagyventi neišmoktų pamokų šalyje. Pamokos yra rimtos.
Pirmoji pamoka – Lietuva ryžtingai nusigręžė nuo liberalizmo. Liberalioji (dar tiksliau libertarinė) ideologija patiria pasaulinę krizę. Ji pagimdė ekonomines, finansines, socialines, demografines krizes, kurios drebina pasaulį. Globalizacijos svoris tapo toks sunkus, kad pasigirdo „Brexit“ pobūdžio geopolitiniai traškesiai.
Individo išaukštinimas virš bendruomenės, nuolatinė kapitalo koncentracija, nacionalinio intereso nepaisymas darosi nepakeliamas demokratinių visuomenių piliečiams. Beveidis, ciniškas ir niveliuojantis skirtumus liberalizmas lemia nacionalistinių lyderių, Donaldo Trumpo sukirpimo politikų, iškilimą.
Šia prasme Lietuva įsijungė į bendrą srovę ir pasirinko antiliberalią jėgą. Libertarinis laisvosios rinkos aukštinimas, socialinė nejautra, tradicinių vertybių, nacionalinio intereso ignoravimas yra didžiąsias partijas vienijantis vardiklis, kuriam rinkėjai pasakė skambų „ne“. Liberali politika atvedė šalį prie bedugnės krašto ir nenuostabu, kad piliečių kantrybės taurė buvo perpildyta.
Antroji pamoka – politikoje negalima nepaisyti ideologinių skirtumų. Išplautos ideologinės ribos, kai konservatoriai ir socialdemokratai yra prastos liberalų kopijos, nežavi rinkėjų. Daugelio partijų siunčiama žinia buvo neapčiuopiama, be turinio, tik viešųjų ryšių produktas. Pavyzdžiui, konservatorių permainų šūkis žadėjo tik socdemų valdymo pabaigą, bet „permainos“ su Kubiliumi, Degutiene ar Juknevičiene rinkėjams atrodė apgaulė.
Užtat „valstiečių“ vadovo Ramūno Karbauskio aiški retorika, orientuota į tautines, šeimos, sveikos gyvensenos vertybes, nekėlė abejonių. Kaunas, buvęs TS-LKD bastionas, kuriame konservatoriai pralaimėjo beviltiškai, tapo ženklu, kad išsižadėjus apibrėžtų nuostatų išsižadami ir jas išpažįstantys simpatikai.
Liberali politika atvedė šalį prie bedugnės krašto ir nenuostabu, kad piliečių kantrybės taurė buvo perpildyta.
Trečioji pamoka – rinkimai nelaimimi per „Facebook“. Kai Tėvynės sąjunga laimėjo daugiamandatėje, kuri apėmė visą Lietuvą, jos lyderiai panirę į euforiją galėjo kalbėti apie milžinišką socialinių tinklų įtaką. Tačiau vienmandatėse balsuojantys žmonės nežiūrėjo popietinių „feisbukinių“ Gabrieliaus Landsbergio vaizdo konferencijų iš kavinės Vilniuje. Atsitvėrę savo gerbėjų armijomis „Facebook“, TS-LKD lyderiai pateko į iliuziją, kad jiems puikiai klojasi. Tuo tarpu Lietuva gyvena ne tik „Facebook“ ir Vilniuje.
Būtent mišri rinkimų sistema tapo gelbėjimosi ratu politiniams senbuviams, kurie rinkimus vienmandatėse pralaimėjo kone beviltiškai. Be abejonių, jei rinkimai vyktų tik vienmandatėse apygardose, tai premjero Algirdo Butkevičiaus nebūtų naujos sudėties Seime. Kaip ir Juozo Oleko, Petro Gražulio, Andriaus Kubiliaus, Rasos Juknevičienės, Gedimino Kirkilo, Eugenijaus Gentvilo ir visos plejados senų politikos „vilkų“.
Tai reiškia, kad politikams duota aiškiai suprasti, jog esama padėtis valdžios sluoksniuose piliečių netenkina. Todėl prisiėmusios valdžios naštą partijos ir jos atstovai Seime turėtų suvokti, kad svarbu rūpintis ne vien ekonomine gerove, o ir kaip neišduoti rinkėjų pasitikėjimo. Niekas naujiems valdantiesiems nesmogs skaudžiau nei nauji skandalai, neskaidrūs sprendimai, užkulisiniai žaidimai, žodžio nesilaikymas. Šie rinkimai parodė, kad tokių dalykų piliečiai nelinkę atleisti.
Vadinasi, Lietuva nebenori ikišiolinės politikos tęstinumo, juo labiau, kad gyvename globalių iššūkių akivaizdoje. Didžiausias naujųjų valdančiųjų patrauklumas, kad jie deklaruoja rimtų permainų siekį. Jei tai netaps tik šūkiu, tuomet galime sulaukti tikrų poslinkių šalies gyvenime.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: Kokį scenarijų rašo R.Karbauskis?
