609 m. gegužės 13 d. popiežius Bonifacas IV šią pagonišką šventovę pašventino ir paskyrė Dievo Motinos ir šventųjų kankinių garbei (lot. Santa Maria ad Martires). Vietoje pagoniškų dievybių buvo įrengti altoriai šventųjų garbei, o joje nuo to laiko kasmet pradėta švęsti Visų kankinių, o vėliau Visų Šventųjų diena.
VIII a. viduryje popiežius Grigalius III lapkričio 1-ąją Visų Šventųjų garbei pašventino vieną iš Šv. Petro bazilikos koplyčių ir dėl šio įvykio perkėlė Visų Šventųjų dienos minėjimą į lapkričio 1 dieną.
VIII a. viduryje popiežius Grigalius III lapkričio 1-ąją Visų Šventųjų garbei pašventino vieną iš Šv. Petro bazilikos koplyčių ir dėl šio įvykio perkėlė Visų Šventųjų dienos minėjimą į lapkričio 1 dieną. 835 m. popiežiaus Grigalius IV iniciatyva ši iškilmė pradėta švęsti visoje Bažnyčioje, o Karolis Didysis įsakė ją švęsti visoje frankų imperijoje.
Vis dėlto šventųjų gerbimas siekia pirmuosius amžius. Martirologijos (pirmieji kankinystės aprašymai) patvirtina, kad ankstyvoji krikščionybė praktikuodavo ypatingą kultą, skirtą kankiniams pagerbti.
Kankinystės metinių dieną, kuri buvo vadinama dies natalis (gimimas dangui), tikintieji susirinkdavo prie kankinio kapo ir jo bei kitų kankinių atminimui švęsdavo liturgiją, o vėliau ant kankinių kapų buvo statomos bažnyčios ir didingos bazilikos.
Per amžius šventųjų kultas patyrė didelę raidą ir pokyčius. Peržvelgus krikščionybės istoriją galima aptikti visko – nuo magiško požiūrio į šventųjų užtarimą bei relikvijas iki kaltinimų stabmeldybe tiems, kurie šventųjų gyvenimuose randa įkvėpimo gyventi krikščioniškai.
Būtent krikščioniško gyvenimo liudijimas, o ne siekis paversti šventuosius pamaldumo objektais yra šventųjų kulto esmė. Jie skatina ir drąsina tikinčiuosius, net esant nepalankioms sąlygoms sekti paskui Kristų.
Šiam pasauliui, kuris yra apsėstas sėkmės ir komforto siekimo, šventieji yra tikras akibrokštas, bet jie – tarsi Žemės druska, be kurios žmonijos istorija būtų prėska. Tai gerai suprato šventasis popiežius Jonas Paulius II, paskelbęs šventaisiais per 480 asmenų, daugiau už bet kokį pontifiką nuo 1860-ųjų iki šių metų.
Suvokti šventųjų kultą įmanu tik žinant, kad teologija aiškiai skiria dvi tikinčiojo nuostatas – garbinimą (lot. adoratio, gr. latreia) ir gerbimą, pagarbą (lot. veneratio, gr. douleia). Beje, čia daug painiavos sukelia lietuvių kalbos, kurioje nėra senųjų kalbų žodžių veneratio ir douleia atitikmenų, tradicija.
Garbinimas yra skiriamas tik vienam Dievui, o šventieji yra žmonės, bet ne dievybės.
Garbinimas yra skiriamas tik vienam Dievui, o šventieji yra žmonės, bet ne dievybės.
kurios gali išprašyti iš Dievo to, ko jis nenorėtų žmogui duoti. Tad šventųjų garbinimas niekada nebuvo, nei kada nors bus oficialaus krikščionių mokymo ir maldingumo dalis.
Tačiau krikščionys šventuosius gerbia (venerare). Paprastai viešai gerbiame asmenį už jo pasižymėjimus, nuopelnus ir pasiekimus.
Olimpinės žaidynės yra puikus tokio gerbimo, kulto, pavyzdys. Olimpinis aukso medalis atletui yra jo meistriškumo pagerbimas. Giriame olimpinius čempionus, įvairiais būdais įamžiname jų vardus ir puošiame juos vainikais, medaliais. Normaliam žmogui į galvą nešautų manyti, kad juos garbiname kaip Dievą.
Tuos pačius principus galime pritaikyti ir šventųjų kultui. Šventuosius danguje gerbiame, nes jie gyveno panašų į Jėzaus Kristaus gyvenimą. Šventieji yra tarsi Dievo čempionai. Neveltui apaštalas Paulius būtent varžybų dalyvius, kurie gyvena valingai „norėdami gauti vystantį vainiką“ (1 Kor 9, 25) pateikia krikščionims pavyzdžiu siekiant amžinos šlovės.
Bažnyčios liturgijoje reiškiama pagarba šventajam nesibaigia ties jo asmeniu, bet pasiekia Dievą. Pavyzdžiui, aikčiodami dėl gražaus meno kūrinio, iš tikrųjų pagerbiame jį sukūrusį menininką. Vien iš Dievo malonės, šventieji pasiekė šventumo aukštumas, tad tam tikra prasme jie yra dieviškojo meno kūriniai.
Vien iš Dievo malonės, šventieji pasiekė šventumo aukštumas, tad tam tikra prasme jie yra dieviškojo meno kūriniai.
Todėl Bažnyčia nieko neatima iš Dievo šlovės ir garbės, kai pagerbia tuos, kurie atspindi jo meilę.
Visų Šventųjų iškilmė, kurios metu pagerbiame visus danguje esančius, primena, kad „Šventumo, krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės, esmė ne nepaprasti darbai, bet susivienijimas su Kristumi, gyvenant jo slėpiniais, persiimant jo nuostatomis, mintimis, elgsena“ (Popiežius Benediktas XVI).
Šventieji yra ne iškilmingas panteonas, o liudijimas, kad taip įmanoma gyventi, ir kvietimas rinktis tokį gyvenimą.
