Bažnyčios pozicija išdėstyta jos Katekizme nėra kategoriškai prieš mirties bausmę, bet jos taikymas yra gana išimtinis dalykas: „Nusikaltėliui, kurio tapatybė ir atsakomybė yra nustatytos su visišku tikrumu, tradicinis Bažnyčios mokymas leidžia taikyti mirties bausmę, jeigu ji yra vienintelis būdas apginti žmonių gyvybę nuo neteisaus užpuoliko“, – sakoma 2667 paragrafe.
Tad mirties bausmę galima taikyti tik kaip būtinąją gintį, kai žudikas net įkalintas iki gyvos galvos gali kelti grėsmę visuomenės saugumui. Tokie atvejai kaip nuteisti myriop diktatoriai Nicolae Ceausescu ar Saddamas Husseinas, garsūs teroristai yra gera tokios ginties iliustracija.
Pavyzdžiui, jei Andersas Breivikas nebūtų savo žudynių įvykdęs Vakarų demokratijos šalyje, mirties bausmės galimybę jam taip pat būtų įmanoma traktuoti kaip gintį dėl šio asmens simboliškumo ir galimo poveikio kitiems.
Tačiau ten pat Katekizme pastebima: „Mūsų laikais, kai valstybė yra pajėgi veiksmingai užkirsti kelią nusikaltimams ir nusikaltėlius padaryti nepavojingus, galutinai neatimdama jiems galimybės pasitaisyti, tokie atvejai, kai absoliučiai būtina numarinti nusikaltėlį, iš tiesų pasitaiko labai retai, praktiškai jų iš viso nebūna.“
Šioje perspektyvoje įkalinimas iki gyvos galvos yra galimybė pasitaisyti, nors modernios socialinės teorijos atmeta pasitaisymo prievolę. Toks įkalinimas Bažnyčios mintyje yra suvokiamas ne kaip kerštas, savitikslė bausmė, bet proga atsiversti, praleisti likusį gyvenimą atgailaujant. Būtent taip tokie XX a. žudikai kaip amerikietis Elmo Patrickas Sonnieras ir prancūzas Jacques'as Feschas praleido laiką prieš savo egzekuciją. Pastarasis net yra kandidatas į altorių garbę.
Dar IV amžiuje komentuodamas biblinę Kaino ir Abelio brolžudystės dramą, šv. Ambraziejus rašė: „Jei kaltinamasis tuoj pat susilaukia bausmės, tai teisingumą vykdantys žmonės niekaip negalės paisyti kantrybės ir susilaikymo, bet iš karto pasmerks kaltinamąjį nubausti. Dievas pavarė Kainą sau iš akių ir pasiuntė jį klajoti toli nuo gimtųjų vietų; tokiu būdu Kaino gyvenimas, buvęs pilnas žmogiškojo gerumo, labiau supanašėjo su grubiu laukinio žvėries būviu. Dievas pasirinko nusidėjėlio pasitaisymą, o ne jo mirtį; jis netroško, kad žmogžudystė būtų nubausta įvykdant dar vieną žmogžudystę.“
Nūdienos teisinės praktikos šią „Kaino žymę“ neretai padaro sunkiai įžvelgiamą, o žudikų gyvenimas nesupanašėja su „grubiu laukinio žvėries būviu“. Kitaip tariant, įkalinimas iki gyvos galvos netampa postūmiu atgailai, o kova už kokybiškesnę egzistenciją. Todėl jis mirties bausmės šalininkams atrodo beprasmis.
Bažnyčia atgailą suvokia kaip kelią į asmenybės transformaciją. Atgailos kontekstas leidžia suprasti ir šiuos, 1995 m. šv. popiežius Jonas Paulius II, parašytus žodžius: „Šiuolaikinė visuomenė turi priemonių, kurios leistų efektyviai kovoti su nusikalstamumu, paversdama nusikaltėlius nekenksmingais, bet visiškai neatimdama iš jų galimybės pasikeisti.“
Mirties bausmė tokią galimybę eliminuoja. Teisingumo jausmas yra natūralus ir į jį būtina atsiliepti, bet reikalavimai žudikus siųsti myriop byloja apie neviltį ir bejėgiškumą, religine prasme – netikėjimą Aukščiausiojo teisingumu, antgamtinio pasaulio dėsniais. Tik pakilus virš tokių jausmų visuomenė gali būti vadinama brandžia.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: Kaip atgaivinti uždususį žmogų
