Šiemet jau matėme, kaip žurnalistai lipo ant scenos reikalauti pirmalaikių Seimo rinkimų, užsiėmė lobizmu skirtingose barikadų pusėse dėl LRT veiklos, o žiniasklaidos vadovai net parašais įsipareigojo skatinti žmones balsuoti už dvigubą pilietybę.
Dalis žurnalistų nuolat tampa kokių nors iniciatyvų aktyvistais, įnikę į feisbuką skuba piršti nuomonę daugeliu klausimu, pasilikdami mažiau laiko sąžiningam visų pusių išklausymui.
Lietuvai labai reikia pilietinio ir politinio aktyvumo žadintojų, visuomenininkų, politikos aktyvistų, nuomonių lyderių. Tačiau blogai, kai jie į paraštes stumia tokią profesionalią žurnalistiką, kurios pamatas – nešališkumas ir atskaitingumas.
Žiniasklaidos įtaka mažėja
Žengdami į politinį aktyvizmą, žurnalistai galbūt bando kompensuoti tai, kad vadinamosios tradicinės žiniasklaidos įtaka visuomenei sparčiai mažėja.
Paplitus socialiniams tinklams, žurnalistai prarado monopolį pranešti naujienas ir kurti turinį, sumenko jų įtaka viešajai nuomonei.
Žiniasklaida kaip tarpininkė dažnai nebereikalinga. Praėjo laikai, kai politikai nerdavosi iš kailio laukdami kvietimo į televiziją, kad būtų išgirsti rinkėjų, o laikraščių redaktoriai rytiniuose pasitarimuose nulemdavo, apie ką bus kalbama visą ateinančią dieną. Dabar jau žurnalistai dažnai priversti sekti iš paskos „feisbuko žinioms“.
Gerai, kad korumpuoti žiniasklaidos magnatai praranda savo įtaką, kad nebeturi būti turtingas, jog būtum išgirstas visame pasaulyje.
Ne skelbimai laikraščiuose, radijuje ar tradicinėje televizijoje, o socialinių tinklų įrašai sukvietė tūkstančius žmonių į „Laisvės pikniką“, mitingą prie Seimo ar įžiebė „kalafioro skandalą“. Organizatoriai nusipelno pagyrų, kad išjudino dalį pasyvios lietuvių visuomenės.
Tad galbūt tiesiog verta konstatuoti, kad šiame amžiuje senajai nešališkumą akcentuojančiai žiniasklaidai vietos nebėra?
Socialiniai tinklai – vienija ar skaldo?
Tai būtų pavojinga. Socialinius tinklus išnaudoja ne tik pavergtieji, bet ir galingieji, turintys daugiau išteklių jais manipuliuoti. Tai ypač pasijuto per Brexitą ir Donaldo Trumpo iškilimą.
Be žurnalistų ir redaktorių filtro demagogams lengviau formuoti nuomonę ar skleisti melą. Minios skaitytojų iš jų tiesiogiai sulaukę įdomios ar patinkančios žinios nemato reikalo jos tikrinti.
Socialiniai tinklai buvo sukurti sujungti žmones, bet, anot apklausų, daugėja manančių, kad jie dabar daugiau skaldo visuomenę nei ją vienija.
Socialiniuose tinkluose emocijos nustelbia faktus, intuicija – kritinį mąstymą. Net buvęs Lietuvos žvalgybos vadovas, pats nuolat kalbantis apie „fake news“ pavojus, feisbuke pasidalijo jam įdomia istorija ir parašė: „Nesivarginsiu tikrinti informacijos patikimumo. Jei tai tiesa, bus labai įdomu pažiūrėti žiniasklaidos (ir mūsų politikų, žinoma) reakcijas.“
Nepaisant deklaruojamo didesnio dėmesio turinio kontrolei, socialinių tinklų įrašams teisiniai apribojimai realybėje yra mažesni nei žiniasklaidai, ir tuo naudojasi propagandos meistrai.
Yra manančių, kad informacinis triukšmas tik augs, o tuo ims naudotis politikai, prisidengdami kova su išgalvotomis naujienomis, jie ims vis labiau kontroliuoti viešąją erdvę.
Kaip reaguojame?
Toks scenarijus nėra neišvengiamas. „Informacijos pertekliaus“ amžiuje patikima profesionali žurnalistika reikalinga, kad žmonės būtų gerai informuoti, priimdami svarbius sprendimus savo srityse.
Čia matome savo nišą. XIX ir XX amžiuje naujienų agentūros turėjo prabangą būti vienintelės, pranešančios naujienas greitai. Taip jau niekada nebebus, o dirbtinis intelektas dar padidins žiniasklaidos tempą.
Dabar kertiniais darbo principais yra ir bus naujienų atranka pagal jų reikšmę visuomenei ir žinių tikrinimas. Tam, kad liktume pirmu patikimų žinių šaltiniu, gyvybiškai svarbu išlaikyti ir stiprinti skaitytojų pasitikėjimą.
To siekdami neseniai žengėme kelis žingsnius:
1. Skaidrumo reikalaujame ne tik iš kitų, bet ir iš savęs. Visi BNS žurnalistai atvirai deklaruoja savo interesus vadovams, o vadovų deklaracijos prieš mėnesį paskelbtos viešai. Jei komandiruotes į užsienį iš dalies apmoka organizatoriai, tai parašome po kiekvienu tekstu, kartu pabrėždami, kad tai niekaip mūsų neįpareigoja.
2. Jaučiame pareigą, kad ir mes – ne tik valdžios ar kariuomenės atstovai – turime rūpintis žiniasklaidos raštingumu, todėl beveik kas savaitę pasikviečiame po klasę moksleivių į savo redakciją pasikalbėti apie tai, kaip nepasiklysti informacijos sraute, o kartu ir patys sužinoti iš jų, kaip keičiasi turinio vartojimas.
3. Pagal privalomą mūsų Etikos kodeksą, žurnalistai darbe ir po darbo įsipareigoja vengti veiksmų, kurie galėtų pakirsti skaitytojų pasitikėjimą – tai galioja ir socialiniams tinklams. Prisidedame tik prie tų iniciatyvų, kurios gina žodžio laisvę – protestuojame prieš įstatymus, kurie ją varžytų, bet susilaikome nuo viešų kreipimųsi politiniais klausimais, ar tai būtų pirmalaikiai rinkimai, ar abortų reglamentavimas, ar K.Škirpos gatvės pavadinimas.
4. Pripažįstame, kad ne tik politikams, bet ir žurnalistams reikia atsisakyti „elitiškumo“ ir labiau stengtis pasiekti visą visuomenę, o ne tik dalį jos, todėl nusistatėme metinius tikslus dėl dažnesnių komandiruočių – ne į užsienį, o į Lietuvos regionus.
5. Reaguodami į technologinius pokyčius, geriau pritaikome turinį mobiliesiems telefonams. Apribojome antraščių ilgį, plėtojame naujus teksto formatus, rašydami tekstus nuolat savęs klausiame, ar jie bus patogūs skaityti mobiliajame telefone. Tapome lankstesni darbo valandų atžvilgiu, kad tiek anksti ryte, tiek vėlai vakare mūsų skaitytojai savo mobiliuosiuose galėtų rasti mūsų paskelbtas aktualias žinias. Ateityje turėsime taikytis ir prie to, kad vis daugiau naujienų bus ne skaitoma, žiūrima ar klausoma, bet patiriama per virtualios ar papildytos realybės įrankius.
Žinoma, tai nėra joks auksinis receptas – tai tik kvietimas gilesnei diskusijai ir geresnių sprendimų paieškoms Spaudos laisvės dienos proga.
Visiškai objektyvi žiniasklaida yra utopija, kol dirbtinis intelektas dar neišstūmė žurnalistų – gyvų žmonių su savo pasaulėžiūra (nors ir robotai žinias skelbs pagal žmonių sukurtas taisykles). Žurnalistai-apžvalgininkai, skaidriai savo pažiūras deklaruojanti žiniasklaida taip pat labai reikalinga visuomenei.
Bet kartu norime stiprinti tokią žurnalistiką, kokios pasigenda Visagino gimnazistė – kai žurnalistai renka, tikrina ir nešališkai skelbia faktus, o ne jų vienpusiškas interpretacijas, kai žurnalistai kuria aplinką debatams, o ne patys juos bando pakreipti link tariamos tikrosios tiesos.
Vaidotas Beniušis yra naujienų agentūros BNS vyriausiasis redaktorius.
