Savaitgalį dešiniajame Neries krante kaukė sirenos, bet daugelis jų priklausė ne policijos patruliams, lydintiems krepšininkų autobusus į areną. Prie Savivaldybės vėl ir vėl važiavo ugniagesiai – eikvojo degalus, pylė vandenį, gaišo laiką, kad užgesintų miesto valdžios pašonėje liepsnojančius mūrinius pastatus. Mūras – ne medis, ugniai atsparesnis, todėl jie veikiausiai ir toliau degs, juos gesins, o mes su jumis sumokėsime už visą šitą banalų spektaklį mokesčiais, kruopščiai išskaičiuojamais iš atlyginimų kiekvieną mėnesį.
Jei kas paklaus policijos, kodėl padegėjai siautėja netramdomi, jie atsakys, kad čia ugniagesių tyrimas. Pastarieji, jau seniai egzistuojantys žemiau skurdo ribos, paaiškins, kad gaisrų priežastys tiriamos, bet dabar svarbiau gesinti naujus. O jeigu pasiteirautume, ką apie tai mano sostinės valdžia? Ta jos dalis, kuri mąsto apie artėjančius Seimo rinkimus, formaliai gali ir suklusti. Bet ta tikroji, apolitiškoji, liekanti savivaldybės bokšte nepriklausomai nuo to, kas bepaimtų valdžią mieste, sunarplios painų atsakymą, iš kurio bus aišku tik viena – jiems į tai nusišvilpt. Pamanyk, dega – juk ne savivaldybė ir ne turgus, o negyvenami namai, niekam žalos nėra. Bet žala vis dėlto yra, ir ji didesnė, nei aprūkusios sienos ir apanglėjusios stogo konstrukcijos.
Šiaip ar taip, tai nėra vien tik valdžios ar apleistų pastatų savininkų problema. Daugybė išdaužtų langų juoduoja ir bendrame visuomenės psichikos fasade.
Ar esate ką nors girdėję apie Išdaužtų langų teoriją? Tai – Niujorko kriminologų Jameso Willsono ir George‘o Kellingo dar 1982 metais sukurta sąvoka. Jie praktiškai įrodė, kad nusikalstamumas yra neišvengiamas netvarkos rezultatas, logiškas jos tęsinys. Jei langas išdaužtas ir paliktas nesutvarkytas (o tokių langų 250 metrų spinduliu aplink Savivaldybę – dešimtys), pro šalį einantys asmenys susidaro įspūdį, kad tai niekam nerūpi ir niekas už tai neatsako. Labai greitai bus iškulta dar daugiau langų, nebaudžiamumo ir anarchijos nuotaika kaip virusas persimes toliau į gatvę, siųsdama labai aiškius signalus – čia nebaudžiama už nusikaltimus. Netrukus pastatai bus išteplioti grafičiais, o paskui ateis laikas juos padegti. Kai valdžia net ir po padegimo nedarys nieko, toje gatvėje bus pradėti užpuldinėti žmonės.
Šios teorijos esmė paprasta – nusikaltėlius brandina ne šeima, ne genai, o aplinka, kurioje jie veikia. Užpuolikas ar vagis, kad ir koks jis būtų – naujokas ar profesionalas – nujaučia, kad tikimybė įkliūti ar būti atpažintam sumažėja, jeigu jis veikia tose vietose, kur galimos aukos jau yra įbaugintos esamos aplinkos. Nusikaltėlis gali nuspręsti, kad jei gatvės gyventojai negali susidoroti su įkyriu elgetautoju, girtuokliu, kimbančiu prie praeivių, labai tikėtina, kad niekas iš jų neskambins policijai, arba neįsikiš, kai žmogus bus užpultas viešumoje.
Jeigu netvarką, skatinančią nusikaltimus, vertinsime kaip epidemiją, suprasime, kad ji, lygiai taip kaip visi virusai, plinta sau palankioje aplinkoje. Išdaužti langai – jau seniai nebe teorija, apie tai žino bent kiek išsilavinęs kiekvieno didesnio miesto vadovas. Neabejoju, kad tai žinoma ir Vilniaus valdžiai. Todėl kyla labai paprastas klausimas – galbūt miesto valdžia ignoruoja šias seniai žinomas tiesas, aukodama miesto gyventojų saugumą ir Vilniaus įvaizdį, nes iš principo nebekontroliuoja padėties mieste? Tikriausiai taip nėra.
Tai kas tuomet vyksta? Galbūt nėra kito kelio (blogi įstatymai – sic) pašalinti nebereikalingus pastatus – tik juos sistemingai deginant? Gal čia koks ritualinis apsivalymas ugnimi? Ar tiesiog valdiškos kėdės tokios minkštos, kad niekaip nepavyksta iš jų pakilti ir išėjus pasidairyti, kas iš tiesų darosi mieste, kurį mes visi labai mylime ir kuriuo taip didžiuojamės?
Šiaip ar taip, tai nėra vien tik valdžios ar apleistų pastatų savininkų problema. Daugybė išdaužtų langų juoduoja ir bendrame visuomenės psichikos fasade. Kuo greičiau jie bus įstiklinti, tuo saugesniame ir gražesniame mieste gyvensime.
