 |
Ar šiandien beįmanoma kalbėti apie grėsmes atskirai (šiuo atveju — Lietuvos) visuomenei, kultūrai, kalbai? Juk esame saistomi didžiųjų problemų bendrumo, globalumo. Esame visumos dalis, Europos Sąjungos dalis. Bet ir dalis, kurioje ta visuma pulsuoja kitu ritmu, priklausomu nuo daugelio veiksnių — pradedant klimato šiaurumu (kad ir kiek kalbėtume apie globalinį atšilimą), žmonių charakteriu, kalba, turto ir neturto santykiais, kultūra ir požiūriu į ją, baigiant pirminėmis, aukštesnėmis ir aukščiausiomis valdymo struktūromis.
Ar žmogus yra saugus? Ar saugi yra tauta, valstybė? Žmonija? Žemė? Ne, niekas nėra saugus. Ir ar buvo kada saugus?
Žmogaus pasaulis yra trapus. Trapus iš pačios savo esmės — iš žmogaus pažeidžiamumo, laikinumo. Iš bejėgiškumo gamtos stichijų akivaizdoje. Iš nedidelių galimybių protingai susitvarkyti gyvenimą, sukurti gerai veikiančias demokratines struktūras. Iš sunkiai kontroliuojamo noro kuo nors pasinaudoti, pasipelnyti kitų sąskaita. Demokratija, kaip seniai žinome, geresnės už ją sambūvio formos nepavyksta surasti, palengva virsta daugiapakope kontrolės struktūra. Kuo daugiau išorinės kontrolės, tuo silpniau veikia savikontrolės mechanizmas.
Kuo daugiau vilčių žmonija deda į visas galimas pažangas, tuo labiau didėja įtampa tarp gamtinių pradų ir technologinių priedų ir išauga į nebeįveikiamas ekologines ir ekonomines prieštaras. Kuo didesniame plote, kuo didesne apimtimi veikia tos prieštaros (o globaliame pasaulyje jos darosi vis labiau globalios), tuo įtampos grėsmingesnės.
Dideles prieštaras teikia ir visuomenės, taip pat ir valstybės, kontrolei nebepaklūstančios korporacijos, pelno siekimo formos, būdai. Technologinės pažangos darosi vienakryptės. Galima labai toli nueiti, kai nemąstoma, kaip reikės grįžti ir ar išvis bus įmanoma grįžti. Kuo radikalesnė technologinė naujovė, tuo labiau turi būti pagrįstas jos galimų padarinių įveikimo kelias, atgalinis kelias.
Net nesuvokiame (bent dauguma), kiek kainuoja ir kaip nepatikimai vyksta Ignalinos atominės jėgainės dekonstrukcija.
Atominė energija tebėra grėsminga ir todėl, kad atgal grįžtama apgraibomis. Net nesuvokiame (bent dauguma), kiek kainuoja ir kaip nepatikimai vyksta Ignalinos atominės jėgainės dekonstrukcija. Neatmestina prielaida, kad Fukušimos tragedija Japonijoje, vienoje iš patikimiausių valstybių ir visuomenių, susijusi su tuo, kad nebuvo technologiškai pagrįsti būdai įveikti padarinius, kad atominę jėgainę valdė ne valstybė, o privati struktūra. Ar gali būti strategiškai svarbūs objektai valdomi privačiai? Privatūs interesai bet kuriuo atveju liks daliniai interesai; visada bus stengiamasi statyti kiek įmanoma žemesnį nuo jūros atskiriantį barjerą, jei tik jis pigiau kainuos ir bus greičiau surenčiamas.
Privati nuosavybė išlaisvina privačias iniciatyvas, bet ir uždaro jas atskiruose ratuose, atskiria nuo bendrųjų, valstybinių interesų. Nedaug, deja, težinome, kaip Japonija, sutelkta, homogeniška visuomenė, įveikia katastrofos padarinius. Ši įveika, jos patirtis tikriausiai yra visuotinesnė už Lietuvos krizės baigtį, labiau verta vadovėlių — tai žmonių pasaulio ateities perspektyva. Matyti, kad Japonija neapleidžia kultūros, gal net dar dėmesingiau į ją žvelgia — per pasaulį, kliudydama ir Lietuvą, keliauja seniausių rankų meniškai padarytų daiktų paroda.
Tos dėžutės iš medžio, to molinio puodelio tradicija — nuo VII amžiaus... Į žemės drebėjimo padarinius Japonija atsako trimis principais: ugdyti regioninę visuomenę, gebančią atsispirti gamtos stichijoms, kurti socialinę sistemą, padedančią žmonėms siekti harmonijos su aplinka, rūpintis, kad bendruomenėje netrūktų atjautos silpnesniems, pažeidžiamiausiems. Iš esmės tai universalūs principai.
Naudinga asmeniui ar atskirai grupei iš tiesų tegali būti tik tai, kas naudinga bendruomenei. Suderinti individo ir
bendruomenės interesus, bent jau išvengti didžiausių prieštarų yra svarbiausias bet kurio socialinio-ekonominio modeliavimo uždavinys. Nepriklausomybės pradžioje daug vilčių dėta į liberalias pertvarkas.
Deja, lietuviškasis liberalizmas, prie kurio ištakų stovėjo ir Vincas Kudirka, virto privačių interesų gynimo ideologija. Ir tai yra skaudus praradimas. Didieji lietuviškos liberaliosios minties ugdytojai tradiciškai buvo giliai ir laisvai, visa žmogaus problemų, taip pat ir kultūros, kalbos apimtimi mąstančios asmenybės nuo Vinco Kudirkos iki Vytauto Kavolio. Šiandien nemąslus tapo pats liberalizmo politinis fonas, nebesuimantis idėjų, į jas nebeatsiliepiantis. Nebejungiantis idėjų ir veiksmų. Nauji politiniai liberalizmo dariniai grįžta prie knygų — prie to paties Vytauto Kavolio. Tai simptomiška — simptomiška, kad pasigesta politinio ir moralinio pradžiamokslio.
Iš lietuvių politikų klausimyno išnyko klausimas apie moralią politiką, kuris atrodė pirmaeilis nepriklausomybės pradžioje.
Socialdemokratija turėjo pereiti privatizacijos ir grobuoniškų jos formų išbandymus; deja, nepavyko jų išlaikyti; galbūt ir dėl to, kad buvo atskiesta kitokios patirties ir kitokių siekimų partijos.
Konservatoriai ryžtingiau neapsisprendė dėl konservatyviųjų vertybių ir laikysenų dėl valdžios, sudarinėdami sąjungas ir koalicijas su partneriais, žaidžiančiais ne tame pačiame lauke. Iš lietuvių politikų klausimyno išnyko klausimas apie moralią politiką, kuris atrodė pirmaeilis nepriklausomybės pradžioje.
Politika darosi „diplomatija“, „dėlionių“ vadyba, naudojanti visas priemones, net ir papirkinėjanti. Kas lieka už derybų, kai sudarinėjamos savivaldybių koalicijos, renkami merai? Už ką mes balsuojame, ar ne tas pats — už konservatorius ar už darbiečius, sueinančius į koaliciją.
Pasaulėžiūros krizė. Pasaulėžiūros virsta interesais — valdžios, turto. Pasaulėžiūros trupiniai yra ir moralės trupiniai. Sunku įsivaizduoti, kaip koks nors moralus partinis ar visuomeninis darinys bandytų įsiterpti į šią situaciją. Užimta ir realybės, ir kalbos, politinės retorikos niša. Kaip seniai tai pasakė Czeslawas Miloszas, iškilus XX a. kūrėjas, dramatiškas protas, visą gyvenimą ieškojęs savo tapatybės: „Didžiausia mūsų laikų rykštė yra klastingas kalbos vartojimas. Tie, kurie vartoja kalbą, kad meluodami pasiektų savo tikslus, galų gale netenka gebėjimo atskirti, kas yra melas, o kas tiesa“ („Laiškas tautiečiams“, 1951). Mes gyvename klastingo kalbos vartojimo laiku. Tai didžiulė problema. Dar didesnė — ir tik dabar išryškėjusi — ir tie, kurie kalbą klastingai vartoja, ir tie, kurie ta kalba pasitiki, jau yra netekę gebėjimo atskirti melą nuo tiesos. Tiesa darosi panaši į melą, melas panašus į tiesą.
Akivaizdžiai pastebime, kaip Lietuva net savo ministerijose, kur turėtų telktis „smegenų centrai“, veikiantys ir kaip dalykiniai, ir kaip moraliniai įsipareigojimai piliečiams, kuriamos vis naujos kontroliuojančios institucijos, „prižiūrinčios“ pareigūnus, bandančios peržengti klastingos kalbos barjerus. Politinio pasitikėjimo figūros atsisako „prižiūrėti“ pačios save.
Net daugiapakopė kontrolė faktiškai yra bejėgė ten, kur neveikia žmonių moralinė savikontrolė. Jei neveikia aukštai, pamažu nustoja veikti ir žemai, nors žmonių, gyvenančių iš savo darbo, iš to, ką uždirba rankomis ar galva, savikontrolės mechanizmas yra patvariausias, patikimiausias. Kūrybingas negali nekurti. Mokslinio tyrimo aistros apimtas sunkiai išeina iš laboratorijos. Visą gyvenimą sunkiai dirbusią devyniasdešimtmetę sūnus įstato į bulvių vagą, ir ji tą vagą nuravi. Svarbu slinkti tiesiai — tarpuvagiu, neišsukti, tada nesuklupsi. Džiaugsmas jai iš to, sveikata; matai, dar pagaliu. Ištvermė — tas ypatingas turtas, kurio lietuviams netrūko per kartų kartas.
Mums ima trūkti ištvermės, daromės lepūs, ieškome lengvos duonos, lengvų pinigų. Nebepajėgiame įvertinti sunkaus gyvenimo prasmės.
Mums ima trūkti ištvermės, daromės lepūs, ieškome lengvos duonos, lengvų pinigų. Nebepajėgiame įvertinti sunkaus gyvenimo prasmės. Senos, išmintingos bobutės lūpomis Šatrijos Ragana savo apysakoje „Sename dvare“ (gražiame lietuvių literatūros klasikos kūrinyje, galinčiame konkuruoti su to paties laiko Europos literatūra) perspėjo: tie pinigai tėra geri, kur žmogus savo rūpesčiu ir darbu įsigijo... Bijok lengvų pinigų, bijok ne savo turto. Bijok lengvo gyvenimo."
„Juk ir skurdas gali būti gražus, jeigu jis nėra mirtinas, represinis, kokį mūsų žmonės patyrė baisiuose amžiaus lageriuose bei Sibiro tremtyje. Mūsų namų skurdas buvo laisvas. [...] Ir aš per įvairias negandas kartais mokėjau būti laisvas vien todėl, kad mačiau, girdėjau, ėjau, supratau, prisiminiau, kalbėjau. Tai daugiausia, ką gyvenime esu įgijęs“, — taip sako Marcelijus Martinaitis biografinėje knygoje „Mes gyvenome“. Pamokanti knyga. Gyvenimą ginanti knyga. Bet mes vis mažiau mokomės, vis mažiau skaitome, vis mažiau literatūros lieka mokykloje. Mokymosi prestižo problema neatskiriama nuo menkstančio mokytojų autoriteto.
Beveik prieš šimtą metų „Karo meto dienoraštyje“ Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, viena iš visuomeniškiausių, pilietiškiausių mūsų praeities asmenybių, Atkuriamojo Seimo narė, rašė: „Vergijos pančiai per daug įsigraužę į mūsų tautos kūną, kad minia suprastų tą palaimą, kuri plaukia iš organizuoto tautos gyvenimo.“ Civilizuotas gyvenimas yra gerai organizuotas gyvenimas. Tokį gyvenimą kuriasi (jis niekada nėra galutinai užbaigtas, nes nuolat kyla naujų klausimų ir iššūkių) piliečiai, toks gyvenimas laisvina individą, jo kūrybiškumą.
Organizuoto gyvenimo formos pirmiausia kūrėsi gentiniu, paskui tautiniu pamatu. Tautos, jos aspiracijų niekad ir niekur negalima užmiršti. Patriotizmas saviesiems (pagal V. Kavolį — patriotizmas nužemintiesiems; turima galvoje savo paties egzilio karta) yra patikima apsaugos nuo siauro nacionalizmo priemonė, nes tik iš savųjų kyla galia kreiptis į kitus, ieškoti su kitais ryšio, tarpusavio supratimo, pagalbos. „Namų patriotizmas“ — taip pavadinta Lenkijos Seimo išleista dvikalbė — lenkų ir lietuvių kalbomis — knyga Czeslawo Miloszo šimtmečiui. Jei pajėgtume pakilti iki namų patriotizmo aukštumos, daug ką teisingiau matytume.
Lietuvos lenkams namų patriotizmas galioja lygiai kaip ir lietuviams, kaip ir kitoms čia gyvenančioms, čia namus turinčioms tautoms. Labiau girdime rėkiančius, reikalaujančius lenkakalbius bendrapiliečius, o reikėtų atidžiau įsiklausyti į tylius, išmintingus lenkų kultūros balsus. Kuo giliau žmones vienija kultūra, tuo labiau jie yra bendraminčiai. Jau aiškiai matome, kad politiniai junginiai nacionaliniu pagrindu gali būti pavojingi.
Kuo silpnesnė, kuo menkiau susitelkusi bendruomenė, kuo menkesnis jos organizuotumas, o taip kol kas yra Lietuvoje, tuo didesnė nekontroliuojamų galių, taip pat ir pelno siekimo agresija. Tai yra grėsminga, išnaudojami ne tik gamtiniai ištekliai (žemė, vanduo), bet išsekinami ir žmonės. Kelis mėnesius ar net metus už darbą atlyginimo negaunantys žmonės yra demoralizuojami.
Didėja ne tik jų teisėtas nepasitenkinimas, bet ir agresyvumas. Agresyvumas pereina į neviltį. Kyla nesutarimų šeimoje dėl nepriteklių. Priekaištų vyrams, ar ne jie turėtų pasirūpinti šeima? Depresija, vyrų nusižudo daugiau kaip moterų. Dvejonių — gal mesti viską (vaikus palikti seneliams, giminėms, net vienus), išvažiuoti? Atsiranda papildomų rizikingo užsiėmimo, taip pat ir kontrabandos motyvų: kur didelis nuolydis (kainų skirtumas), vandenį (kontrabandą) sunku sulaikyti. Darbo neturintys arba menką atlygį tegaunantys žmonės randa motyvų kerštauti net jei nesuvokia kam. Kaltieji nėra aiškūs, kovoti sunku, sunku priešintis.
Apima būsena, kad tai, kas Lietuvą smukdo, palieka paskutinėse ar priešpaskutinėse vietose Europoje pagal daugelį rodiklių (pagal subjektyvų savo padėties įvertinimą, pagal minimalų darbo užmokestį, pagal sukuriamą pridėtinę vertę, pagal uždarbio, maisto ir pagrindinių paslaugų santykį ir net pagal moksleivių intelektinius gebėjimus apibendrinti, abstrahuoti), įsikūrė mumyse pačiuose. Taip, supriešinta, pati savimi nepasitikinti visuomenė nebepajėgia veikti selektyviai — balsuodama atsirinkti gebančius dirbti aukšto lygio vadybinį darbą, atsirinkti, kas svarbu atskirai ir kas bendrai.
Darbo neturintys arba menką atlygį tegaunantys žmonės randa motyvų kerštauti net jei nesuvokia kam. Kaltieji nėra aiškūs, kovoti sunku, sunku priešintis.
Perteklingai gyventi tarp skurstančių — pavojinga; tai nėra lengva suvokti. JAV — didelės gerovės šalis, o pažvelkime, kas vyksta, ką reiškia demonstracijos prieš bankus, prieš galingus sindikatus, galiausiai prieš kapitalizmą. Nežinome, į ką šie protestai gali išaugti. Kad gerai gyventi kitų sąskaita pavojinga, buvo suvokta jau praėjusio amžiaus pradžioje: šviesesni Lietuvos dvarininkai, kad ir grafai Zubovai, dalijosi pelnu, steigė mokyklas, ligonines, šelpė gabiuosius. Pradėjome gyventi tarsi iš naujo, be atminties. Be pamokų, kurias skleidžia atmintis. Už tvorų ir jas vis aukštiname.
Ar galėjo būti kitaip? Kai plėšiamas turtas, kai skubiai, be kontrolės susišluojamas gamyklų, kolchozų turtas, dalis jaunos tautos pirma išeina į Gariūnus, nes jie laikomi laisvosios rinkos provaizdžiu, „universitetu“. Iš Gariūnų lengviau ir suvisam išeiti iš savo krašto: atminčiai nėra laiko. Atsiminti, pamąstyti nėra kada. Viskas dabar ir čia. Atrodo, kad iš ano laiko publicistikos į realią dabartį perkelta formulė veikė ir destruktyviai. Gal ir tebeveikia.
Tariant dabar ir čia, reikia pridurti tada ir ten, formalius laiko ir vietos žymenis užpildant konkrečiu turiniu. Kad šalis gyvuotų išoriškai (atitiktų bent vidutinius standartus), reikia, kad ji turėtų pakankamai vidinio turinio, susidarančio iš žmonių, daugiau ar mažiau patenkintų savo gyvenimu, darbu, iš kultūros, iš savotiško skerspjūvio. Lietuvos kultūrą centruoja lituanistika, apimanti visa, kas kuriuo nors aspektu yra svarbu lietuvių tautai ir su ja susijusioms, ypač čia gyvenusioms ir gyvenančioms tautoms.
Lituanistikos branduolys yra lietuvių kalba, įgimtas pamatinės tautos sąmonės turinys, bendravimo ryšys, kalbinės (ir ne tik) kūrybos galimybė, kalbotyros (lingvistikos) objektas. Kalba yra daugiasluoksnė, ir santykis su ja taip pat daugiasluoksnis: nuo mokslinių interesų iki kalbos kultūros, kasdienio kalbėjimo, normų, standartų klausimų, problemų. Nuomonių gali būti įvairių: netgi rašytojas gali teigti, kad lietuvių kalba skurdi, dirbtinai sukurta; tuomet teisėta tokiu rašytoju mažiau pasitikėti, nes kalba jam neatveria savo išteklių, lyg palieka prie slenksčio, neleidžia įžengti. Bet kalbos statusą nepajudinamai turi saugoti valstybinės kalbos įstatymas, su juo susiję aktai. Valstybės pareigūnai negali niekinti valstybinės kalbos kaip ir vėliavos, himno. Patikimiau gyvenantys piliečiai yra linkę didžiuotis savo kalba, vėliava, papročiais ir kt. Silpniau besijaučiantys linkę niekinti tai, be ko jų gyvenimas kaip ir neįmanomas, — pavyzdžiui, savo prigimtą kalbą. Visi niekinimai kyla iš savo paties silpnumo.
Kai du trečdaliai klasės išvažiuoja, likęs trečdalis jaučiasi blogai, lyg būtų kokie nevykėliai. Bet jei jaunam žmogui atrodo ne prestižas gyventi Lietuvoje, tai itin grėsminga.
Lietuva dabar yra silpstančių žmogiškųjų išteklių kraštas. Ir dėl tokios didelės emigracijos, kad jos mastai jau nesuvokiami (manoma, kad vien Londone yra daugiau nei 200 000 lietuvių), ir dėl menkstančio pasitikėjimo — atskirojo, asmenybinio ir tarpusavio, ir bendruomeninio.
Aišku, tai susiję; emigruojama todėl, kad nebematoma Lietuvoje ateities nei sau, nei savo vaikams. Visi kiti argumentai nebesvarbūs. Gal svarbus ir neminimas argumentas — „prestižas“: kai du trečdaliai klasės išvažiuoja, likęs trečdalis (ar ir dar mažiau) jaučiasi blogai, lyg būtų kokie nevykėliai. Bet jei jaunam žmogui atrodo ne prestižas gyventi Lietuvoje, tai itin grėsminga.
Labai daug prasiskolinusių; žmonės ir neapgalvotai skolinosi, skolinosi todėl, kad neturėjo finansinių įgūdžių, nebuvo spėję įgyti santykių su bankais patirties. Ar bankas gali būti humaniškas? Ar gali būti humaniškas darinys, kurio tikslas yra pelnas? Lietuvos bankas nebuvo žmonių ir komercinių bankų tarpininkas. Gal tai ir ne jo funkcija, bet kas nors turėjo atlikti lyg kokio buferio vaidmenį. Reklama veikė galingai — gyvenk dabar, imk paskolą, pirkis namą, mašiną. Rodos, dabar susizgrimbame, imamės prevencijos, perspėjimų. Skęsti skolose — lietuvių kalbos frazeologizmas pernelyg dideliam skaičiui žmonių virto šiurpia tikrove. Skolos turi savybę augti. Neviltis didėti.
Gal ir paradoksalu, bet kaip tik silpstančio gyvybinio instinkto bendruomenėse kuriam laikui gajūs tampa nacionalistiniai, šovinistiniai siekiai. „Lietuva lietuviams“ buvo ištarta 1902 metų pabaigoje, rengiant Lietuvos demokratų partijos programą, visai kitoje geopolitinėje situacijoje, kitomis aplinkybėmis, joms keičiantis, ir demokratų žvilgsnis kaip tik ėmė krypti ne tik į tautiečius, bet ir į piliečius. Bet yra kita, lyg nematoma tų šūkių, kuriuos suvokiame kaip nacionalistinius, pusė — kas atsitiko, kad Lietuva nebegelbsti, nebeužstoja savo vaikų? Kodėl prarandame tėvynę, kodėl vis mažiau kalbame apie Lietuvą, lietuvius, lietuvybę, lietuviškumą?
Labai giliai sąmonėje slypi motinos tėvynės archetipas; ir šūkiais gali būti reiškiamas pasąmoninis siekimas prie jo sugrįžti. Motina yra paskutinė viltis — taip ilgus amžius lietuvius mokė jų mitiniai pasakojimai, tautosaka, tą patį sakė patirtis: motina atleis, pagailės, priglaus.
Reagavome į 2011 m. Kovo 11-osios demonstrantus su šūkiu „Lietuva lietuviams“ (ir kitais) gana griežtai, įvairiais lygiais. Bet kažko likome nesupratę. Kad užleista gražaus, turiningo patriotizmo niša, kad ji dabar užpildoma tokiu būdu ir gal tik tokiu būdu. O rytoj gal dar agresyviau. Kruvinos Norvegijos pamokos neturime užmiršti. Galinčios aštrėti nacionalizmo briaunos yra iššūkis ir menui, jo interpretacijoms.
Ženklas, kad trūksta gero intelektualinio lygio kalbėjimo apie Lietuvą, apie Maironį, Brazdžionį, Joną Aistį, Kazį Bradūną, Justiną Marcinkevičių, Janiną Degutytę, Joną Strielkūną, Sigitą Gedą — poetus, kurie XX amžiui sukūrė poezijos Lietuvą, iškilios lietuvybės džiaugsmą, pasididžiavimą, stiprų kalbos pulsą, aukštą dvasios melodiją. Unikaliai sujungė lietuvybę, Lietuvą, lietuvių kalbą, žemę, žmones. Poezijos Lietuva tebėra didelė, daug didesnė už realiąją. Lyg mūsų sąmonės gelmėse tokia Lietuva tebebūtų, lyg mes tebeturėtume tokią perspektyvą.
Be literatūros neapsieisime, literatūra kondensuoja gilųjį lietuviškąjį mąstymą, aiškesnėmis formomis pasirodantį filosofijoje. Žvilgsnis vėl krypsta į lituanistiką. Valstybė elgiasi teisingai teikdama lituanistikai prioritetą, rūpindamasi jos plėtra; tai valstybinė ideologija. Joje labiau turėtų būti akcentuojamos pačių kuriančių (taip pat ir mokslą) laisvos iniciatyvos.
Valstybės institucijos neturėtų formuluoti projektų idėjų, krypčių; jos turi rastis iš pačios humanitarinės bendruomenės, iš susidarančių kolektyvų, grupių, pavienių asmenų. Humanistika be autoritetų yra pilka, blanki, nepaveiki. Humanistika vystosi iš atskirų sąmonių iniciatyvų. Vykdyti gatavai suprojektuotų „projektų“ eina tik vidutiniai, savo idėjų stokojantys asmenys. Mums labai reikia savarankiškai mąstančių žmonių. Ir dar — reikia, kad jų nebijotume; kai samdome ir samdome „konsultantus“ (ir konsultantų konsultantus) iš kitų valstybių, tai nereiškia, kad savų neturime, tik ne¬pasitikime, o kartais ir bijome, nes jų aštri nuomonė jau žinoma.
Matyti reiškia matyti ir skirtingas kiekvieno reiškinio puses. Bet kas turi matyti? Kas gali, pajėgia matyti, kas yra tam įpareigotas ir įsipareigojęs. Didžiausia žmogaus, gyvenančio iš protinio darbo, drįstančio save laikyti intelektualu, pareiga — analizuoti kiekvieną reiškinį. Analizė, jei įžvalgi ir įvairiapusė, įgyja savaiminio objektyvumo.
Blogiausia — išlaikytiniai; kuo daugiau valstybė turės darbingo amžiaus išlaikytinių, tuo bus blogiau. Ir ne tik finansine prasme; išlaikytiniai demoralizuoja dirbančiuosius,
Analitinis padėties išskaidrinimas leidžia pradėti veikti, keisti. Kas šiandien gali pasakyti, ką daryti, kad būtų daugiau darbo, daugiau galimybių uždirbti? Veikimo frontais, programomis (kad ir namų renovavimo) viltys mažiau gyvybingos už atskirų žmonių sugebėjimą išsilaikyti, rasti savo galimybę. Kai statybininkas nebeturi ko statyti, jis dar gali užsidirbti griaudamas, ko jau nebereikia.
Blogiausia — išlaikytiniai; kuo daugiau valstybė turės darbingo amžiaus išlaikytinių, tuo bus blogiau. Ir ne tik finansine prasme; išlaikytiniai demoralizuoja dirbančiuosius, savo jėgomis išsilaikančius. Paradoksalu — kapitalistiniai santykiai nerodo gailesčio dirbantiems, o valstybė iš dirbančiųjų gailestingai išlaiko dirbti nenorinčius. Pozityvo problema — branginti dirbančius, savarankiškus, savo vaikais besirūpinančius. Nesmerkti emigruojančiųjų — esame laisvi pasirinkti.
Bet nesulyginti jų teisių su Lietuvoje liekančiais, dirbančiais. Sulyginti taip pat reikštų demoralizuoti. Neskatinti silpnesnių žmonių gyventi iš vaikų, iš jų pašalpų. Permąstyti, ar tikrai vaikams su girtuokliaujančiais, smurtaujančiais, neatsakingais tėvais augti geriau kaip valstybinėse ugdymo įtaigose. Pabrėžiu, valstybinėse, valstybės griežtai kontroliuojamose, prižiūrimose. Pernelyg daug privačių vaikų globos iniciatyvų susikompromitavo; aiškiai per dideli, o kartais ir nešvarūs privatūs interesai. Globoti, su vaikais dirbti linkę, mokantys, sugebantys žmonės gali rasti pakankamai galimybių valstybinėse vaikų globos struktūrose. Tik valstybės prižiūrimos struktūros pajėgios kontroliuoti (bent kontroliuoti) smurtą, seksualinį vaikų išnaudojimą, baugų vaikų nesaugumą. Reikėtų bandyti kurti įvaikinimo ideologiją, skatinti, palaikyti ryšius, analizuoti, dalytis džiaugsmu, jei vaikui pasiseka rasti tėvus, o įtėviams vaiką.
Agresijos, karai, blokados — tiesioginės grėsmės, keliančios fizinio išnykimo, sunykimo ar didelio nusilpimo pavojų, jas Lietuva išgyveno. Ilgai neturėjome savarankiško politinio gyvenimo; politinis veikimas reiškė tik įsiterpimus į kitų formuojamas politines struktūras; įsiterpti visada reiškia bent iš dalies prisitaikyti, atsisakyti savarankiškų kūrybos ambicijų. Prarasti savarankišką politinį gyvenimą reiškė prarasti ir savarankiškų politinių asmenybių patirtį, politinio gyvenimo tęstinumo pertrūkį.
Tačiau kas dabarties pasaulyje bėra savarankiška politinė asmenybė? Ne tik Amerikos, bet ir daug žmonių už jos su didele viltimi žvelgė į Baracką Obamą; atrodė, kad jis turi simpatiją keliančios galios, vadinasi, gali veikti žmones, kad turi valią, tad gali būti savarankiškas, remdamasis galingos valstybės vadovo autoritetu pakreipti pasaulio raidą į gera. Svarbiausia, kad jis suvokė, kokie beviltiški yra karai, kokių nusikalstamų veiksmų padaroma, net jei deklaruojami kilnūs tikslai. Deja, scenarijai kartojami, karai vyksta.
Netikėta žalia viltis Vokietijoje — energingoji Angela Merkel pasuko didelės, galingos šalies valią nuo karo, nuo dalyvavimo karuose. Žaliųjų (kad ir kokia prieštaringa kartais gali atrodyti jų veikla) rinkimų pergalės stipriausiose vokiečių žemėse irgi yra simptomiškos. Tai išeities ieškojimo ženklai.
Be abejonės, tokių ženklų yra ir Lietuvoje. Verslas jau turėtų būti išgyvenęs ankstyvojo arba „laukinio“ kapitalizmo fazę, kai žmonių uždirbtas turtas suplaukė į apsukriausių, plėšriausių rankas, į rankas tų, kurie neturėjo laiko nei mokytis, nei skaityti, nei mąstyti. Verslo sėkmė jau turėtų priklausyti ne tik nuo plėšraus apsukrumo, bet ir nuo kūrybiškumo. Iš verslo aplinkos viešumoje turėtų rastis išsilavinusių, kūrybingų, ne tik pelno sau, bet ir viešojo gėrio prasmę suvokiančių žmonių.
Nėra abejonių, kad verslo suaugimas su politika yra grėsmingas (tik iš tų nematomų sąaugų galėjo rastis vienas naujesnių bandymų keisti privatizuotų miškų paskirtį, leisti savininkams miškuose, aišku, gražiausiose vietose, statytis namus, tvertis tvoras ir dar labiau mažinti viešąsias gamtos erdves). Neišnaudota perspektyva — šviesesnių verslo žmonių sąjungos su kultūra, bet kad būtų abipusė nauda, kuri tikrai yra galima. Iš kultūros, meno turi kilti ir verslo kūrybiškumą įkvepiančių galių.
