 |
***
2011 M. RUGSĖJO 13 D. Vis dar mąstydama, iš ko kyla grėsmės Lietuvoje ir Lietuvai, be komentarų ir interpretacijų užrašau šio ryto pranešimų, laikraščių apžvalgų nuotrupas: vieno iš naujųjų Ignalinos atominės elektrinės „tvarkytojų“ alga pakelta nuo 26 iki 29 tūkstančių... jis ir praneša, kad elektrinėje tvyro chaosas. Energetikos ministerija šiandien aiškinsis padėtį Ignalinos atominėje elektrinėje. Kartoju: Ignalinos atominėje elektrinėje.
Tolima dabarties pradžia
Siekdami suvokti Lietuvos dabartį jos saugumo arba nesaugumo požiūriais, turime gręžtis ir atgal. Kai kurios dabarties grėsmių šaknys jau toli istorijoje. Mūsų gyvenamasis, patirties horizontuose išsiskleidžiantis laikas prasideda nuo Sąjūdžio, nuo pirmųjų nepriklausomumo idėjų ir nepriklausomybės paskelbimo.
Sąjūdis ateina iš toli – ištarta Justino Marcinkevičiaus, vieno iš svarbiųjų Lietuvos sujudimo vardų. Galingas pradžios judesys, perėjęs į judėjimą prieš imperiją, už laisvę, nepriklausomybę. Kas ištarė naujos būsenos vardą – sąjūdis, – turėjo gerą kalbos klausą, girdėjo istoriją.
Pirminė Sąjūdžio retorika – žodžiai simboliai: tėvynė, Lietuva, laisvė, demokratija. Jie greit susidarė, bet dar greičiau ėmė tuštėti. Jei ištuštėja pamatiniai žodžiai, ištuštėja ir žmogaus sąmonė. Tuščias žmogus negali būti laisvas. Ir tai yra pavojinga – ne tik atskiriems individams, bet ir visuomenei. Šiandieninė padėtis Ignalinos atominėje elektrinėje yra padėties Lietuvoje lakmuso popierėlis. Ką mes galime statyti?
Simptomiška, kad apie grėsmių suvokimą ir analizes prabilta Lietuvos mokslų akademijoje. Čia ir Sąjūdžio pradžia. 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje; jau pablukusiose nuotraukose daug veidų – įdėmūs, susikaupę; tai lyg bendras veidas. Didžioji moralinė Sąjūdžio pamoka – surasti sutarimą, surasti pradžios galimybę. Laisvė yra ir atsakomybė, laisvė yra ir darbas, sunkus, atkaklus. Mums trūko šią tiesą suprantančių. Trūko, ir atrodo, kad vis labiau trūksta ir pajėgiančių suvokti laisvės – kaip ir kitų žmogaus pasaulio sąvokų – prieštaringumą. Silpnieji atsiliko pakelėse, turtas koncentravosi be teisingumo garantijų, demokratiniai procesai buksavo.
Būtų buvę išmintinga telkti, vienyti norėjusius dirbti Lietuvai, blaiviai suprantant, kad visi niekad nėra visi.
Klydome manydami, kad su Sąjūdžiu ėjo tik tie, kurie sovietinio režimo laiku buvo patyrę skriaudų, didesnių ir mažesnių. Ne, su Sąjūdžiu ėjo ir tie, kurių skriaudos dar laukė – jau nepriklausomoje Lietuvoje, kai neteks darbo, bus apeiti privatizacijos, apvogti investicinių čekių aferų, bankų griūties, kai išvažiuos svetur – lyg išvaromi.
Su Sąjūdžiu ėjo ir didelė dalis prie režimo prisitaikiusių, prisigyvenusių, bet nesutapusių. Žinoma, ir sutapusių, ieškančių naujų galimybių sutapti. Dalis suklydusių, laukusių supratimo, atleidimo. Būtų buvę išmintinga telkti, vienyti norėjusius dirbti Lietuvai, blaiviai suprantant, kad visi niekad nėra visi. Visų tik turi pakakti, kad res-publica taptų svarbi, o viešojo reikalo pirmenybė neabejotina.
Bet žmonijos istorijoje nebuvo ir nebus pergalių be pralaimėjimų. Pergalių turime. Ir praeities pralaimėjimų daugėja, kai darosi sunku. Kai jau nepakeliama, ir buvusios pergalės ima svirti pralaimėjimo pusėn. Šių dienų mūsų problema – naujai besiformuojantis ar ir jau susiformavęs sąstingis, didžioji Sąjūdžio prie¬šybė. Sąstingis prasidėjo ne tik nuo finansų, ekonomikos krizės; jo šaknys suabsoliutintame pasitikėjime laisvąja rinka, pelno visagalybe, kapitalizmo teisybe. Vienintelė laisvoji rinka, vienintelė savireguliacinė sistema tėra gamta, bet ir joje yra kataklizmų. Žmogaus pasaulyje negali būti nieko absoliučiai laisvo, laisvė yra tik susitarimai dėl laisvių.
Rinka teturi tiek laisvės, kiek jos turi žmogus, nepažeidžiantis būtinųjų būties ribų, esantis su kitais, tarp kitų. Mes praradome didelę dalį Sąjūdžio, ypač pirmojo jo etapo, skatintų susitarimų, kuriais nevengta ir apribojimų. Didžiausias šiandienos uždavinys – atnaujinant ir dalines sutartis telkti visuomenę, kiek įmanoma, teisingiau skirstyti mokesčių naštą, paramas, lengvatas. Reikėtų rūpestingai permąstyti meno, kultūrinės veiklos, knygų leidybos apmokestinimą – kultūros sąskaita jokių problemų neišspręsime. Tai būtina suvokti valdančioms politinėms jėgoms. Tvarkyti valstybės reikalų einama kaip į sceną. Eiti reikėtų kaip į areną – palenkus galvą: įtemptam mąstymui, būtinų sprendimų ir neišvengiamų kompromisų priė¬mimui, smūgių atlaikymui, moralumo išbandymui.
Sutarties dalis yra ir numatoma galimybė ją atnaujinti, nors apie tai ir nekalbama. Bet visiems didiesiems susitarimams atnaujinti reikia naujų idėjų. Jų neturime; kaip į sieną atsiremiame į liūdną realybę – trūksta autoritetingai, vadinasi, nepriekaištingai veikiančių moralinių autoritetų. Iš esmės naikinama universitetų autonomija, vis stiprinamas pavaldumas ministerijoms neleis formuotis, iškilti nepriklausomiems protams.
Lietuvių ir latvių archeologų darbai per du nepriklausomybės dešimtmečius vėl iškėlė klausimą apie buities, karybos, puošybos liudijamą senąją baltų civilizaciją. Lietuvos tūkstantmečiui Dailės akademija kartu su muziejininkais surengė puikią seniausio baltų meno parodą. Neišnaudojome jos galimybių savo kultūros prestižui stiprinti.
Gal net vengiame kalbėti apie baltus, apie baltų proistorę, senąjį tikėjimą, įžvelgiame etnocentrizmą ir ten, kur jo nėra. Įžvalgesni, savarankiškesni protai (iš jų ir Vanda Zaborskaitė) ne sykį perspėjo, kad mūsų ateičiai žalinga supriešinti tautiškumą (etniškumą) ir pilietiškumą. Tautiškumas, neužsidarantis, o atsiveriantis ir kitiems, buvo ir bus svarbus žmonių sutelktumo pamatas; neturime užmiršti istorijos, kalbos, to, ką filosofas Arvydas Šliogeris bando apibendrinti lietuvišku galvojimu.
Mums patiems mūsų istorija, mūsų kalba, mūsų kultūra yra ir turi būti reikšminga kitaip negu kitiems. Baltų civilizacijai, kad ir kaip sąlygiškai šią sąvoką vartosime, buvo lemta patirti pernelyg stiprias priešines istorijos bangas, ji grimzdo gilyn, gilyn į užmarštį, bet nežinomu būdu maitino besiformuojančių, sunykusių ir išlikusių baltų tautų šaknis.
A.Mickevičius išreiškė ir lietuvių dvasines aspiracijas. Nobelio premijos laureatą Cz. Miloszą išaugino ir Lietuvos kraštovaizdžiai, gilieji kultūros klodai.
Lietuvoje jos pasirodydavo netikėtais techninio proto proveržiais (Kazimieras Semenavičius, inžinierius, raketinių struktūrų kūrėjas), kūrybos pavidalais (pasaulį nustebinęs ir iki šiol tebestebinantis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis), kraujo perliejimais į kitas kultūras. Karališkosios Europos šaknys ne sykį atsiremia į Gediminaičių dinastiją. Vienas iš žymiausių Europos romantizmo vardų Adomas Mickevičius išreiškė ir lietuvių dvasines aspiracijas. Nobelio premijos laureatą Czeshawą Miloszą išaugino ir Lietuvos kraštovaizdžiai, gilieji kultūros klodai.
Lietuvos Sąjūdis – gal paskutinė, vėlyviausia Europos romantizmo politinė banga; romantizmas nebuvo tik kultūros kryptis, romantizmas reiškė ir tautų budinimą, dramatiškas laisvės bylas ir ilgalaikes sutartis su savo bendruomenėmis. Yra ryšys tarp XIX a. pabaigos tautų pavasario ir Prahos pavasario, Europos keliais artėjusio ir Lietuvos linkui. Baigiantis XIX a. Lietuva kėlėsi su Kudirka ir Maironiu, su tėvynės himnais ir gamtiškai akivaizdžia tautinės sutarties būtinybe, kuriai reikia paklusti: „Nebeužtvenksi upės bėgimo“; „Nebsulaikysi naujo kilimo“; „Lietuva, tėvyne mūsų...“.
Lietuvos Sąjūdis giedojo Maironį, giesmes, bylojančias apie iš prigimties kylančias individo ir tautos sutartis, vedė stiprus, tarsi pačias baltų civilizacijos šaknis siekiantis Veronikos Povilionienės balsas, atviras, motiniškas veidas: „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus / Eis ginti brangiosios tėvynės!“; „Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras, / Antros neišverks apgailėjęs.“ Sąjūdis liudijo poezijos reikšmę, poezijos būtinybę tautai. Tauta pradeda prarasti gyvastį prarasdama poeziją — kalbos viršūnę.
Poezija ruošia dvasią sunkumams; daina, eilėraštis žmogaus dvasioje dirba nematomą darbą. Bet jei ir poezijos leidyba (iš esmės tai bedaro Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) bus apmokestinta lygiai kaip komercinė, poetų knygų sulauksime vis mažiau, pagaliau jų nebeįpirksime.
Sąjūdis kreipėsi į jaunus — be jaunų galių pasaulyje neįvyksta joks radikalesnis, revoliucingesnis pasikeitimas. Jurga Ivanauskaitė, pašaukta Sąjūdžio savo jaunos, maištingos kūrybos įsibėgėjimo laiku, Sąjūdžio korespondentė, aprašiusi „Sąjūdžio žinioms“ didžiuosius 1988 m. mitingus. Visur vaikščiojo su Sąjūdžio korespondento ženkleliu ant krūtinės. Jurgos autoritetą, ir šiandien svarbų daugeliui Lietuvos žmonių, ypač jaunesniems, augino ir Sąjūdis.
Sąjūdis iškėlė „Sietyną“, jaunųjų kultūros mėnraštį, leistą Vilniuje 1988-1991 metais, avangardinį lietuvių kultūros permąstymo, pervertinimo leidinį, atgręžtą į Vakarų civilizacinę erdvę, į lietuvių išeivijos patirtį. Gaila, kad susitelkęs redaktorių sambūris išsisklaidė.
Ne vienam jaunam žmogui Sąjūdis leido pajusti, kad veikti kitų labui, ne tik savo naudai (Vinco Kudirkos idealų šviesa) yra gražu, prasminga. Kad prasmė tik čia ir iškyla. O iškildama iškelia žmogų, nušviečia jo veidą. Atrodo, kad neatsitiktinai su Kudirkos 130-osiomis metinėmis kėlėme pirmąsias trispalves, o Sąjūdžio dvidešimtmetis sutapo su jo pusantro šimto metų jubiliejumi. Negalėtume sakyti, kad šią šventę būtume sutikę pilnomis salėmis, visuotiniu dėmesiu; taip nebuvo, nors pastangų ir dėta. Bendras reikalas nebepajėgia mūsų sušaukti.
Pasitikėjimas neatskiriamas nuo tikėjimo — žmogui jis įsikūnija ne tik Dievo, bet ir kito žmogaus veide.
Sąjūdis savo dvasia jungė mokslininkus, menininkus, architektus, dailininkus, muzikus. Kaip moralinis autoritetas iškilo Justinas Marcinkevičius; jo veidą matėme svarbiausiose Sąjūdžio salėse, mitinguose, prezidiumuose. Pasitikėjimo veidą, neatsižvelgiant į tai, ką jam netrukus reikės pakelti, kai darysis neparankus bandantiems užimti jo vietą. Pasitikėjimas neatskiriamas nuo tikėjimo – žmogui jis įsikūnija ne tik Dievo, bet ir kito žmogaus veide.
Dvidešimt Sąjūdžio metų, prisiminimai (pirmiausia pačių Sąjūdžio dalyvių, centrinių jo figūrų), refleksijos, citatos įtikina, kad Justinas Marcinkevičius išsakė pirmuosius politinius reikalavimus (valstybinė lietuvių kalba, vėliava, Vytis), formavo aukštąją, poetinę Sąjūdžio ideologiją, sutartį, kurios ontologiniai metmenys jau buvo išreikšti ir ankstesnėje jo kūryboje: „Mažvyde“ jau skanduota: „Lie-tu-va“; jau ištarta: „Laikykimės už rankų, kaip kadaise.“
Neužmirštami mūsų dvasinių mokytojų, vedlių veidai – kardinolo Vincento Sladkevičiaus, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko.
Sąjūdis atgaivino, išugdė žmonėse pasitikėjimo kitais žmonėmis jausmą; to skaudžiai mums trūksta dabartyje. Nejustume to pamatinio sąmonės trūkumo, jei nebūtume jo patyrę. Pasitikėjimas nėra argumentas, pasitikėjimas yra moralinė galia, galios suteikianti ir argumentams.
Kultūros, mokslo, meno žmonės sudarė Sąjūdžio struktūrinius pamatus, jie rašė, formavo pirmuosius dokumentus. Sąjūdyje buvo daug raštingų, puikiai lietuvių kalbą mokėjusių, jos reikšmę suvokusių žmonių. Džiaugsmas (netrukus virtęs iliuzija), kurį buvo lemta patirti Sąjūdžio epochos žmonėms, kad apie viską, kas svarbu žmogui ir jo pasauliui, galima kalbėti kultūros kalba, kad kultūros reikšmėse glūdi visų reikšmių, iš jų ir politinių, finansinių ir ekonominių, branduoliai.
Pavojinga, kad šiandien nebeskiriame aukštosios kultūros, keliančios žmogui didelius reikalavimus, ir kultūros, skirtos scenai be užuolaidų. Kultūros virtimas fejerverkais yra pražūtingas. Ir kultūra, jausdama silpstantį bendruomenės pasitikėjimą ja, mažiau bepasitiki pati savimi, nebeiškelia autoritetų. Viešojo reikalo silpimas, lyg kiekvienas gyventų tik sau, silpnina ir kūrybos galimybes. Žmogus kuria iš savęs, bet ne tik sau, galiausiai — ne sau.
Valstybė, siekianti ateities, turi gyventi veidu atsigręžusi į kultūrą pačia bendriausia prasme; kultūrai priklauso ne tik opera, knyga, paveikslas ar performansas, kultūrai priklauso ir rūpestis nuošalios mokyklos mokinukais. Valstybė turi rūpintis ateinančiais gyventi, dirbti, kurti; svarbu, kad didėjanti socialinė nelygybė (arba socialinė atskirtis) per anksti neprislėgtų mažųjų. Ir taip mūsų mokyklos vis labiau nelygios. Kaip nelygūs ir vaikai.
Socialinis šalies veidas šiandien nėra patrauklus net mums patiems; ir Sąjūdžio apie socialinį gyvenimą, kad ir apie tai, kas laukia žmonių suirus ar ir jėga suardžius susiformavusias darbo ir gyvenimo struktūras, per mažai galvota. Ir tai dėsninga: romantizmas pernelyg nesirūpino socialine kasdienybe. Romantizmas formavo idealus ir valė kelią; pirmoji banga, kuri šalina kliūtis. Kelio tiesimas priklauso nuo tų, kurie eina paskui.
Prisimename laiką, kai pirmosios Sąjūdžio gretos ėmė keistis, atsirado nematytų, savo interesų turinčių ir jais tesirūpinančių veidų. Jie buvo tarsi šalia, bet jie veikė. Bendrajame tautos sujudime neišvengiamai slypėjo sunkiai numatomų, kontroliuojamų dalykų. Gal jau ir nepavaldžių viešojo reikalo kontrolei. Paskui pirmąsias gretas paprastai eina pragmatikai, dalis iš jų – cinikai: viešojo reikalo, bendrojo gėrio sąvokos jų sąmonėje nėra. Neegzistuoja jiems ir bendruomenė, su kuria reikia tartis. Pragmatikai vykdo savo trumpalaikius planus. Silpstantis, autoritetus praradęs Sąjūdis nebegalėjo priešintis savanaudiškumui, nebepajėgė jo kontroliuoti.
Apskritai labai trūksta dialogo.
Kad ir kaip gaila, ir dabarties partinės politikos yra trumpabėgės ir trumpalaikės. Strategijos atrodo nebeįmanomos. Bendruomenė nepajėgia kontroliuoti savo pačios iškeltų (ar tikrai savo pačios?) asmenų. Bandymai reformuoti Lietuvos mokslą ir švietimą stringa ir todėl, kad nesudaromos sutartys su šių sričių bendruomenėmis arba tų sutarčių nesilaikoma.
Apskritai labai trūksta dialogo. Lyg ir įkurti mokslo ir technologijų slėniai, o kaip su humanistika? Juk kilo idėjų, telkėsi elitinės mokslininkų grupės, vyko atranka (nežinia, kas ją vykdė, kur vykdytojai, kodėl jie nepasirodo dirbančios, kuriančios mokslo bendruomenės akivaizdoje, jai neatsiskaito), dabar – mirtina tyla. Žmonės koregavo savo planus, atidėjo knygų rašymą, derinosi prie bendrų planų. Kas iš to? Kas toliau? Kas pasakys, kad persigalvota ir kodėl, o jei ne, tai kodėl nepasiaiškinama bendruomenei, kodėl praleidome laiką, kai sąlygos buvo palankesnės, kai buvo galima kažką padaryti? Kur mūsų humanistiniai slėniai, nors geriau būtų vadinti kalvomis; Amerika yra Amerika, lietuviams kokių nors siekimų perkeltinės reikšmės siejamos su aukštumomis, bent aukštumėlėmis.
Pamatinės Sąjūdžio programų nuostatos, kad rimtas dėmesys bus skiriamas humanistinėms problemoms, kultūros paveldui, kalbai. Iš Sąjūdžio mūsų sąmonėje tebėra gyva ir iliuzija, kad būsime orūs; jei ir pavaldiniai, tai pagarbiai valdomi. Nors ir samdomi, bet ne samdiniai.
Samdymas yra bendroji darbo santykių forma; samdinio jausena – dvasinės nelaisvės ir nekūrybingumo žymė. Valdyti samdinius lengva, gal ir pelninga; vadovauti laisviems ir oriems žmonėms sunku, bet garbinga. Didelė dalis Lietuvos vis labiau jaučiasi samdiniai, priklausomi nuo valdininkų, ir šis smukdantis jausmas yra sunkus. Vis mažiau beturime iliuzijų dalyvauti priimant visiems svarbius nutarimus ir įstatymus, neprarasti savo nuomonės, diskutuoti, tartis. Nebijoti. Juk būdami laisvi laisvos šalies piliečiai negalime bijoti keršto, dažnai smulkaus, niekingo, iš pasalų. Reikia kontrolės, galiausiai ir kontrolei reikia kontrolės. Sąmoningumo problema – neišsprendžiama, bet ją reikia nuolat justi.
Lietuvos mokslų akademija pagal galimybes vykdo sąmoningumo įsipareigojimus valstybei – be kasdienio mokslinio darbo, kurį dirba jos nariai, Akademija reagavo į lietuvių kalbos padėtį valstybėje, surengė sesiją, skirtą Sąjūdžio sukakčiai, taip pat sesiją, suteikusią galimybę geriau susivokti finansinės bei ekonominės krizės aplinkybėmis.
Kiekviena krizė, kad ir kur arba kaip ji pasireikštų, visada yra ir moralinė. Moralinė krizė pagraužia struktūras — nuo aukščiausių iki žemiausių.
Ramūs analitiniai balsai neužglosto padėties sudėtingumo, bet ir stabdo paniką visuomenėje. Panika yra sunkiausiai įveikiama, panikos veidas — pats grėsmingiausias. Mokslų akademijos, kaip aukščiausios ekspertinės institucijos, reagavimas (reagavimas reiškia ir dalyvavimą, tik gaila, kad jo Akademijai deleguota per mažai) yra ir intelektualinės pozicijos balsas, būtinas visuomenei. Vyriausybės lygmeniu turėtų būti įtvirtinta nuostata, kad į pozicinės, kritinės kontrolės formas, kad ir iš kur jos kiltų, valstybinės institucijos nedelsdamos reaguotų, atsakytų, aiškintų. Kiekviena krizė, kad ir kur arba kaip ji pasireikštų, visada yra ir moralinė. Moralinė krizė pagraužia struktūras – nuo aukščiausių iki žemiausių.
Turėtume pritarti Justino Marcinkevičiaus minčiai iš jo straipsnio „Sąjūdis ateina iš toli“, jog „didelė Sąjūdžio klaida (ir kaltė!) — kad jis toleravo (o ne sykį ir skatino) Lietuvos žmonių supriešinimą. Todėl Sąjūdis ir neišaugo į moralinę jėgą, jis baigėsi 1990 m. kovo 11 d., aktais ir deklaracijomis realizavęs savo politinę programą“.
Ar to galima buvo išvengti? Klausimas, kuris lieka. Atsakymas, kuris yra nepakeliamai sunkus: telkti patinkančius ir nepatinkančius, savus ir nesavus, vadinasi, atsisakyti savo ambicijų, savo paties siekių, matyti tikslą už savęs ir gal net be savęs. Tai reiškia turėti galią ir ja nesinaudoti savo tikslams. Nežengti žingsnio, kuris palengvins nekilnojamos žemės, pirmiausia savos, persikėlimą prie Vilniaus ar prie jūros (ir šiomis savanaudiškomis „operacijomis“ patvirtinti svarbiausi Lietuvos geopolitiniai taškai), jei tai padidins sumaištį žmonių turto reikaluose. Saugoti žmonių uždirbtą turtą, kad ir „kolchozinį“, kad ir kaip tai neparanku retorinei įtaigai ar savo politinių pozicijų stiprinimui. Žemės problema — kaip skaudžiai ir neaiškiai ji atrodo ir šiandien. Manėme, kad susilyginsime su Europos šalimis, deja, taip neįvyko. Parduoti šiandien dar pigią Lietuvos žemę užsieniečiams ar neparduoti? Teks, riba tik trumpam nukeliama, pagaliau pirkimai vienokiomis ar kitokiomis formomis jau vyksta.
Kuo aukščiau esi iškeltas (net jei ir išsikėlęs), privalai pirmiausia žiūrėti visų labo. Tai amžina problema — Sąjūdis vienu metu ją ryškiai ir skaudžiai apnuogino. Dabar ta problema paslėpta, uždangstyta. Pasirinkimas tarp Realpolitik ir demokratinių principų bei švarios politikos, deklaruotos Sąjūdžio, nėra lengvas; jei jis dar sunkės, ir mūsų gimtajai Europai kyla ir vis iškils naujų problemų. Ar Lietuva turėtų galvoti ir apie savo atskirą gyvenimą? Turėtų, turėtų būti numatomos įvairios alternatyvos.
Grėsme tautai, valstybei virsta tai, kas nėra iki galo suvokta, išsiaiškinta. Mūsų naujausioji istorija tebėra lozunginė, per maža dokumentų (ar jie visi prieinami tyrėjams?), per maža rūsčios analitikos. Atkakliai savo užrašus, dienoraščius skelbia Romualdas Ozolas; yra įrašų, turinčių dokumento vertę.
Jokioje valstybėje niekam nekyla abejonės, kodėl valstybiniai bet kurio lygio egzaminai laikomi valstybės kalba. O Lietuvoje kyla.
Nerami 2011 m. rugsėjo pradžia – streikuoja lenkakalbiai, atsisakantys lietuvių kalba tarti geografinius Lietuvos vietovardžius, istorinius vardus, laikyti bendrą su kitais Lietuvos piliečiais egzaminą. Politikuojantys veikėjai (svarbiausia rinkimai, rinkimų akcija) kiršina mokytojus ir moksleivius. Didžioji Lenkija skuba į pagalbą. Lenkų tautinė mažuma nesijaučia mažuma, pernelyg arti jų tautinė diduma. Kai valstybėje kuri nors mažuma reikalauja išskirtinių sąlygų, tai ima užgauti didumą, kad ir kaip sąlygiškai šias sąvokas vartosime.
Kaip paaiškinti, kodėl lenkiškų mokyklų mokinio krepšelis daug sunkesnis? Kadaise rusistiką studijuojantys studentai gaudavo didesnes stipendijas — ir dėl to tarp lituanistų ir rusistų tvyrojo įtampa. Nėra įtampos Lietuvoje tarp lietuvių ir lenkų, kaip mano aukštas Briuselio valdininkas. Tik nenoras ar ir atsisakymas laikytis Lietuvos įstatymų.
Jokioje valstybėje niekam nekyla abejonės, kodėl valstybiniai bet kurio lygio egzaminai laikomi valstybės kalba. O Lietuvoje kyla. Ir tie istoriškai susiraizgę klausimai juk atsispindi daugelyje lygmenų, neužmirštamoje autonomijos grėsmėje. Jie pradėjo kilti ne šiandien, bet šiandien turi būti sprendžiami. Sprendimai neatrodo pakankamai ryžtingi.
Lenkijos priešiškumas Lietuvai glūdi lyg pasąmonės tamsoje – nesunku jį suaktyvinti lyg kokio gaisro gesinti į Vilnių išsiunčiant patį premjerą, kuris jaučiasi galįs daryti „tvarką“. Ar yra Lietuvos valstybė? Ar ji tebėra? Ar ji gali tinkamai reaguoti į svečio „tvarkymąsi“? Tokių klausimų kilimas Lietuvai yra pati didžiausia grėsmė.
