Po keleto dienų šurmulio visuomenėje Vilniaus meras Remigijus Šimašius atlaikė spaudimą ir savo visuomeniniu patarėju paliko prieštaringai vertinamą Danielį Lupshitzą. Tačiau į kelis svarbius klausimus taip ir liko neatsakyta.
Kodėl būtent šis itin kontroversiškas ir nežinia kokiais nuopelnais garsėjantis asmuo tapo toks reikalingas Vilniaus merui? Ir – ypač – kuo jis pranoko daug kitų kompetentingų, daug pasiekusių ir su Lietuva glaudžius ryšius palaikančių Izraelyje gyvenančių litvakų išeivių – mokslininkų, inžinierių, finansininkų ar IT specialistų, kad nusipelnytų tokio nuolankaus Vilniaus mero apibūdinimo kaip „gėrio riteris ir šviesos karys“? Kodėl būtent jį naujasis meras parinko tinkamiausiu kandidatu drauge „tiesti tiltus“?
Šurmulys dėl D.Lupshitzo kandidatūros kilo ne veltui. Kaip žinia, naujasis patarėjas yra gerai žinomas feisbuko aktyvistas, garsėjantis radikalia retorika, agresyvia laikysena ir neapykantos kurstymu.
Vos merui pranešus apie savo sprendimą, internautai ėmė dalintis pokalbių nuotraukomis, kur D.Lupshitzas vadina jam nepatikusius žmones ubliudkais, urodais ir asilais, ragina spręsti savo šalies mažumų problemas atominės bombos pagalba, o moteriškos lyties internautes vadina kalėmis, pindutėmis ir vištomis, atvirai tyčiojasi ar grasina.
Mero pasirinkimą aštriai sukritikavo ir Lietuvoje bei užsienyje gyvenantys litvakai. „Kokių patarimų Šiaurės Jeruzalės „įprasminimo“ klausimais turi įžūlus chamas iš nausėdijos?“ – pakomentavo Lietuvos žydų kapinių išsaugojimo projekto Maceva ir Šeduvos žydų memorialinio fondo įkūrėjas Sergejus Kanovičius. – Tai tas pats, kaip Prancūzijoje ministro pirmininko patarėja būtų paskirta Marine Le Pen ar Lietuvoje Julius Panka.“ Kritiškų reakcijų neslėpė žurnalistas Arkadijus Vinokuras, žydų kultūros tyrėja Lara Lempert ir kiti žinomi bendruomenės nariai.
Naujojo padėjėjo žaismingai ginti stojo su D.Lupshitzu neseniai Izraelyje apsilankęs žurnalistas Andrius Tapinas. „Sprendimą vienbalsiai remia tik dviratininkai, nes dabar dėl visko kalti mieste bus nebe jie, o žydai“, – daugiatūkstantinei sekėjų miniai šmaikštavo ir savo jidiš kalbos žinias demonstravo garsus žurnalistas.
Gerbėjų auditorijoms socialiniuose tinkluose stebint jie nuolatos įtvirtina savo autoritetą patyčių ir žeminimo ritualais.
Prie jo karingai prisijungė populiarus komentatorius Andrius Užkalnis. Jis drąsiai išvadino visus D.Lupshitzo kandidatūros kritikus „latentiniais antisemitais“, „kairiaisiais“ ir taip su trenksmu sugrūdo į vieną katilą įvairiausių politinių pažiūrų ir laikysenų žmones.
Nenuostabu, kad jokiais darbais neprisidėjęs prie Lietuvos žydų kultūros, istorijos ar ryšių puoselėjimo ir žmonių rūšiavimu į runkelius, debilus ir šūdmuses garsėjantis skandalingasis kolumnistas paskyrė sau „latentinių antisemitų“ rūšiuotojo vaidmenį ir, matyt, neseniai kažką girdėjęs apie Vilniaus Gaoną, pajuto pašaukimą klijuoti „antisemitų“ etiketes konkrečiais darbais tarpusavio tiltus tiesiantiems žydų ir lietuvių bendruomenių nariams.
Labiau stebėtina tai, kad informacija apie D.Lupshitzo nerimą keliančią laikyseną ir itin radikalias pažiūras, regis, nė kiek nesutrikdė paties Vilniaus mero.
Jis nepanoro konkrečiai ir aiškiai atsakyti, kodėl „šiaurės Jeruzalės koncepcijai“ įgyvendinti pasirinko būtent šį kontroversišką asmenį. Į klausimus meras atsakinėjo suveltai ir miglotai – esą šis aktyvus internautas pasirinktas todėl, kad turi „galbūt radikalesnes pažiūras, atstovauja tam labai religingam sluoksniui ir labai aktualu gauti iš jo irgi informacijos, turėti geresnį susikalbėjimą būtent su ta Lietuvos žydų bendruomenės dalimi, kuri jau yra išvykusi į Izraelį“ (čia iš 15min.lt).
Tačiau akivaizdu, kad D.Lupshitzas neatstovauja ne tik Lietuvos žydų bendruomenei, bet ir iš Lietuvos išvykusiems litvakams izraeliečiams. Jis nėra rabinas, todėl nereprezentuoja ir jokios konfesinės bendruomenės. Tai kuo šis asmuo taip besąlygiškai sužavėjo merą? Dėl kokių nuopelnų agresyvus feisbuko internautas staiga sugebėjo peršokti tiesiai į Lietuvos politinio elito artimiausią aplinką?
Atidžiau įsižiūrėjus į D.Lupshitzo veiklą Lietuvos viešojoje erdvėje akivaizdu, kad šį niekam nežinomą Vakarų Kranto nausėdijų gyventoją į lietuviškų medijų platumas atvedė draugystė su vadinamojo „dešiniojo trolibano“ nariais, t.y. radikalių dešiniųjų pažiūrų Lietuvos tinklaraštininkais, šoumenais ir žurnalistais.
Geriausiai žaibišką „šviesos riterio“ šuolį apibūdino jo draugas ir rėmėjas A.Užkalnis. „Daniel Lupshitz yra fenomenas, – pristatė savo bičiulį populiarus pramoginis komentatorius. – Dar neseniai mažai kieno žinomas Lietuvoje, šis žmogus pasidarė Naujuoju Lietuvos Žydu Nr. 1“. (http://protokolai.com/author/andrius-uzkalnis/page/4/)
Toks šviesos greičio skrydis iš niekur į TV ekranus ir tuoj pat ir į politinio elito gretas yra įspūdingas, bet Lietuvoje toli gražu ne naujas reiškinys. Dar visai neseniai į Lietuvos viešąją erdvę kaip cunamis buvo įsiveržusios dvi iki tol nematytos tetos: Neringa Venckienė ir Audronė Skučienė.
Toks šviesos greičio skrydis iš niekur į TV ekranus ir tuoj pat ir į politinio elito gretas yra įspūdingas, bet Lietuvoje toli gražu ne naujas reiškinys.
Dar visai neseniai į Lietuvos viešąją erdvę kaip cunamis buvo įsiveržusios dvi iki tol nematytos tetos: Neringa Venckienė ir Audronė Skučienė. Jos per kelis mėnesius užkariavo ne tik lietuviškų medijų dėmesį, bet – panašiai kaip Daniel Lupshitz – daugelio žurnalistų ir politikų širdis ir, tapę tetomis Nr. 1, ant šio sėkmės žirgo nušuoliavo tiesiai į Lietuvos Seimą.
Panašiai nutiko ir su „šviesos riteriu“. D.Lupshitzo draugas A.Užkalnis pasikuklino paminėti, kad naujojo patarėjo šuolis nebūtų įmanomas be jo paties ir jo draugų, bičiulių ir rėmėjų – Algio Ramanausko, Audriaus Bačiulio, tokių jiems simpatizuojančių politikų kaip Mantas Adomėnas ir kitų įtakingų vadinamojo „dešiniojo trolibano“ aplinkos vyrų. Ir nenuostabu, nes daugelio jų viešos raiškos stilius, laikysena ir pažiūrų radikalumas kaip du vandens lašai sutampa su D.Lupshitzo.
Jiems būdinga posovietinio regiono radikalių dešiniųjų judėjimų tyrėjams puikiai pažįstama bravūrinė ultrapatriotinė retorika, agresyvi mačistinė laikysena, dominavimas ir sovietinių lagerių stiliaus viercho galios demonstravimas gausiems sekėjams. Gerbėjų auditorijoms socialiniuose tinkluose stebint jie nuolatos įtvirtina savo autoritetą patyčių ir žeminimo ritualais. Viercho galios garantas yra šmaikštavimo ir sarkastiško juoko pagalba atliekami kitų niekinimo ir žodinio smurto aktai.
Štai Algis Ramanauskas sekėjams plojant taip atkerta jam paprieštaravusiai mokslininkei: „eik į žopą su savo kretiniška bobos logika... Ne mano amžiuje diskutuot su debilais, valinkit velniop, fallacies vatnikai“. Panašiai D.Lupshitzas pavadina jam neįtikusią komentatorę pindute, teatrališkai paragina ją nusižudyti ir pagrasina, kad asmeniškai ją pagavęs gali ją nubausti“.
Dar vienas bendras bruožas – nuolat į apyvartą pilamas sovietinių įkalinimo zonų žargonas. Sovietmečio neragavęs jaunimėlis šių garsių vyrų „Facebook“ paskyrose gali išmokti tokių sovietiniuose lageriuose ir kazarmuose įprastų epitetų kaip dalbajobai, ubliudkai, vyjabišče, gubašliopai, žopa, žyrna žaba, tūpa sūka ir t.t.
Todėl nenuostabu, kad įtakingųjų Lietuvos radikalių dešiniųjų šoumenų grupė „Naujojo Lietuvos Žydo Nr. 1“ vaidmeniui parinko ne ką kitą, o būtent rusišku matu besikeikiantį, automatu mojuojantį itin ekscentrišką išeivį, kuriam nekyla prieštaravimų tarp tariamo religingumo demonstravimo ir grasinimų dėti ant oponentų savo „baltą apipjaustytą penį“.
Šis prototipas labiau panašus ne į tiltų tiesėją, o greičiau į gudrų kiršinimo ir antisemitizmo sklaidos projektą, nes tobulai atitinka tikrų antisemitų plačiai valkiojamą „žydo“ kaip nuožmaus ir barbariško agresoriaus karikatūrą.
Gana akivaizdu ir tai, kad šis prototipas labiau panašus ne į tiltų tiesėją, o greičiau į gudrų kiršinimo ir antisemitizmo sklaidos projektą, nes tobulai atitinka tikrų antisemitų plačiai valkiojamą „žydo“ kaip nuožmaus ir barbariško agresoriaus karikatūrą.
Tad nekeista, kad tarp mero sprendimu nepatenkintųjų išdygo daug tikrų antisemitų, pasinaudojusių gera proga išlieti į viešumą atavistinės neapykantos tulžį. Panašu, kad ultradešiniųjų komentatoriai to tik ir laukė ir tuoj suskubo ciniškai grūsti į tą pačią kategoriją visus pagrįstai kvestionuojančius mero sprendimą – tarp jų ir žydus. Akivaizdu viena: toks kiršinimas padeda ne tvirtinti, o ardyti tiltus...
Tačiau labiausiai keista ir liūdna, kad šitokį litvako išeivio prototipą Vilniaus miestui parinko ne kas kitas, o moderniai atrodantis ir žavias šypsenas dosniai dalijantis Lietuvos liberalų partijos atstovas. O gal Vilniaus meras vis dėlto pasiryš paaiškinti, kodėl būtent tokį pagalbininką pasirinko „Vilniaus kaip šiaurės Jeruzalės“ koncepcijai kurti?
Violeta Davoliūtė yra naujo Vilniaus universitete atlikto mokslinio tyrimo „Lietuvos žydai tremtiniai – „pamiršta“ istorija“ autorė bei tarptautinio mokslinio projekto „Priverstiniai gyventojų iškeldinimai XX amžiaus Lietuvoje“ vykdytoja
