Grojant disko „bumčikui“ šoko rožinėmis suknelėmis apsitempę raumeningi vyrukai, bučinius siuntė ekstravagantiškai išsidažę transvestitai, praeiviams mojavo odiniais šortais apsitempusios topless moterys.
Daugelis žiūrovų (tarp jų ir aš) plojo, mojavo, siuntė bučinius, juokėsi – ypač kai viena nuo galvos iki kojų tatuiruotų vyrukų grupė staiga nusimovė trumpikes ar stringus ir parodė publikai metaliniais žiedais papuoštus ar vaivorykštės spalvomis nudažytus penius. Jiems ant nugarų buvo užrašyta “Don’t hide your pride!” (Neslėpk savo pasididžiavimo!).
Atrodė linksma, juokinga. Ypač palyginti puritoniškame Toronte, kur – kitaip nei, pavyzdžiui, Berlyne – viešojoje erdvėje, gink Dieve, nepamatysi nuogalių, o vienas mano net labai konservatyvių pažiūrų bičiulis vokietis vos negavo širdies priepuolio pamatęs kanadiečių kolegų reakciją, kai prie ežero mišrioje kompanijoje viešai iššoko iš trumpikių (kai kuriose Vokietijos dalyse tai tikrų tikriausia „norma“, bet „norma“, kaip žinoma, priklauso nuo konteksto).
Atrodė linksma, juokinga. Ypač palyginti puritoniškame Toronte, kur – kitaip nei, pavyzdžiui, Berlyne – viešojoje erdvėje, gink Dieve, nepamatysi nuogalių, o vienas mano net labai konservatyvių pažiūrų bičiulis vokietis vos negavo širdies priepuolio pamatęs kanadiečių kolegų reakciją, kai prie ežero mišrioje kompanijoje viešai iššoko iš trumpikių.
Žodžiu, tai buvo smagi, kiek ekscentriška šventė, bet juk žmonija ne vakar sukūrė dionisijas, įvairius karnavalus, kurių metu bando simboliškai laužyti įprastas normas ir vilkti į dienos šviesą tai, kas paprastai grūdama į sąmonės užkaborius. Apie tai puikiai rašė Michailas Bachtinas.
Kita vertus, man tuo metu buvo sunkoka laikyti Toronto pride paradą rimta politine akcija.
Žinoma, seksualinių mažumų padėtis įvairiose etninėse kanadiečių bendruomenėse skiriasi. Daug lemia šeima, socialinė padėtis, religinės pažiūros, tačiau, remiantis naujausiomis Pew tyrimų centro apklausomis, 80 proc. kanadiečių teigiamai žiūri į seksualines mažumas.
Ne paslaptis, kad bent jau didžiausiuose Kanados miestuose tarp vidurinės ar aukštesnės nei vidurinės klasės išsilavinusių gyventojų būti homoseksualu senokai yra ne tik normalu, bet – ypač kai kurių profesijų žmonėms – net ir madinga.
Remti seksualinių mažumų judėjimą taip pat yra gero tono požymis. Teisinis pagrindas, darbo santykių normos nepalankūs diskriminacijai, taigi jei kas ko nemėgsta, viešumoje neįprasta dėl to laidyti liežuvį ir „nuoširdžiai“ lieti neapykantą kažkuo nepatikusiam ar neįtikusiam bendrapiliečiui.
Kitaip tariant, Kanadoje, kaip ir daugelyje kitų Vakarų valstybių, šiuo metu būtų sunkoka rasti tikro politinio parako panašioms akcijoms, jei ne Afrikos regionai, Kinija, Rytų ir Vidurio Europa.
Neseniai internete išsiliejęs Rusijos pride parado dalyvių kraujas (čia priminsime, kad ta pati apklausa rodo, jog Rusijoje homoseksualus toleruoja 16 proc. gyventojų, o Lietuva, beje, ją ne itin smarkiai lenkia) yra geriausia ideologinė ir politinė motyvacija tokio tipo renginiams visame pasaulyje.
Tai yra nenuginčijamas įrodymas, kad pavojus, neapykanta, diskriminacija šiai žmonių grupei yra tikras dalykas, todėl pride paradai – net jei kartais nepatiktų jų forma – kol kas turi gilią politinę ir socialinę prasmę.
Lietuvoje dalis visuomenės ir politikų taip pat padarė visa, kad mūšiai dėl „Baltic pride“ ne tik suteiktų naujų impulsų Vakarų pasaulio seksualinių mažumų judėjimui, bet ir šalies viduje taptų kovos už modernesnę, atviresnę, miestietiškesnę Lietuvą simboliu.
Kol vyko mūšiai dėl Gedimino prospekto tyrumo, šio renginio rėmėjų gretas netruko papildyti žmonių grupės, kurios, manau, anksčiau nelabai domėjosi seksualinių mažumų reikalais.
Girdėjau jau bent dešimties išsilavinusių, kūrybingų įvairiausių politinių pažiūrų heteroseksualių žmonių pasiryžimą renginyje žūtbūt dalyvauti.
Prisipažinsiu, aš pati Lietuvos dėka pažvelgiau į anksčiau matytus pride paradus kitomis akimis.Taigi nors šis renginys Vilniuje dar neįvyko, jis jau visiškai atliko savo politinę, socialinę misiją, o jo sėkmė yra visiškai garantuota.
