 |
Visų pirma, tai energijos vartojimo efektyvumo didinimas, kuris leistų perskirstyti Lietuvos energijos gamybos ir vartojimo balansą. Lietuvoje energijos suvartojimas yra daugiau kaip du kartus didesnis nei ES vidurkis. Taip yra ne todėl, kad esame apsupti neefektyvių, energiją siurbiančių pramonės gigantų.
Tai iš esmės lemia gyventojai, kurie priversti švaistyti kasmet brangstančią energiją, nes yra tapę neūkiško valstybės požiūrio į energijos išteklius įkaitais.
Turime nacionalinį įsipareigojimą, užfiksuotą Europos ekonomikos augimo strategijoje „Europa 2020“. Pagal ją, kasmet iki 2020-ųjų turėtume suvartoti 1,5 proc. mažiau energijos ir sistemingai to siekti, didinant energijos vartojimo efektyvumą.
Neefektyvių daugiabučių renovacijos planas leistų sumažinti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo visus gąsdinančio „Gasprom“ monopolio ir sukurtų ne vieną dešimtį tūkstančių naujų darbo vietų be išskirtinės kvalifikacijos poreikio statybos, pramonės, transporto bei paslaugų srityse.
Kitas šildymo sezonas ir vėl žada dar didesnes šildymo kainas.
Šios sritys įvardytos įvairiose nacionalinėse strategijose, kurių paskirtis, panašu, ir toliau bus kaupti dulkes. Dalis šilumos vartotojų bando ieškoti kolektyvinių sprendimų, kaip bandyti taisyti susidariusią padėti – juk tam jau skirti ES paramos pinigai, kurių panaudojimo terminas baigsis po kelerių metų. Tačiau tai dažniausiai tėra išimtys, o ne taisyklės, kurios neleidžia nei atpiginti, nei pagreitinti renovacijos proceso.
Kitas šildymo sezonas ir vėl žada dar didesnes šildymo kainas. Nepaisant to, kad buvo įvertinti dujas tiekiančio monopolininko gaunami akivaizdūs viršpelniai, nacionalinis kainų reguliuotojas tik beviltiškai skėsčioja rankomis teigdamas, kad nieko negalima padaryti. Šiuo atveju vargu ar verta tikėtis efektyvesnės kontroliuojančios įstaigos įtakos. Vienintelė viltis žmonėms – mažinti suvartojamų dujų kiekį. Tačiau labiausiai gąsdina tai, kad pagrindinis esamo negyvybingo renovacijos modelio atnaujinimas, deja, nedomina nei dešiniosios, nei kairiosios pakraipos politikų.
Nemažai klaustukų išlieka ir dėl atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros. Girdime vos apie vieną kitą sėkmingą projektą, nors tokius projektus remia ES. Kita vertus, remiantis Lietuvos nacionaliniais tikslais, atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrajame energijos suvartojime 2020 metais turėtų išaugti nuo šiandieninių 18-19 proc. iki 23 procentų. Atrodo, kad augti nelabai yra kur, tačiau gal mūsų tikslai ES nėra ambicingi?
Ar mums svarbu siekti bendrų ES prioritetų, ar įvairios strategijos ir jose numatyti tikslai yra skirti tik biurokratiniams formalumams įgyvendinti? Europa pradėjo svarstyti 2014–2020 metų finansinę perspektyvą, kurios tikslas – investuoti į bendrijos nares bene trilijoną eurų, o antrą tiek planuojama pritraukti iš privataus sektoriaus. Tarp numatytų tikslų – ir energetinės nepriklausomybės bei jos efektyvumo didinimo siekiai.
Norėtųsi tikėti, kad šioje taip mums svarbioje srityje įmanoma rasti bendrų ES ir Lietuvos sankirtos taškų, nes tai visomis prasmėmis naudinga ir mums, ir ES.
